Klozeto filosofija

Žmonės turi sugebėjimą mastyti, o bananus valgo – beždžionės. Tad parduotuvėj negali būti bananų su akcija, o seimo rūmuose beždžionių. Stovėdamas prie kasos (ne lietuvaitės, o „Maximos“), vis mąstau, ar pirkti bananą. O seime? Bananai.
Sėdžiu ant kiečiausio pasaulyje klozeto. Tiesiogine prasme. Mano pasaulis nedidelis – Vilnius, Širvintos, keli kiniški prekybos centrai, na ir dar šis tas. Kas? Neragauk banano.
Tualetas – paklausa turinti vieta. Atidaryti viešą tualetą prospekte – nesibaigiantis biznis. Žmonės vis tiek šiks ir ateity. Net siauraakiai čia nepadės. Ir po šimto metų bus bananai, seimas, parduotuvės, tupyklos... Skaudžiai pasakyta.
Tuštinuosi. Ir visai mielai. Tuščia galvoje, morfemos popieriuje. Žinoma, ne tame, kuris turėtų būti pakabintas vietoj kalendoriaus. Dienas galima skaičiuoti ant sienos, kaip zonoje.  Bet laikas per daug tuščias ir aiškus, kad sustotų. O būtų įdomu pamatyti jį stovintį. Ir save, prie bananų palmės, šalia jo.
Tualetas visų. Visi tai žino. Seimas irgi. Todėl dažniausiai jis – litas, arba bent 50 centų. Klozeto ir valiutos santykis per daug subrendęs, ne toks kaip šis popierius, turbūt.
Ir taip kasdien. Eini kaip pas draugą. Apsimeti nuskriaustu, būtinai kažko nori. Nes be reikalo nebūtų ir draugo. Kažkas jį padarė, iš reikalo. Ir jis man reikalingas. Kad ir koks būtų užterštas, vanduo vis tiek nusileis. Tereikia patraukti virvutę, jokiu būdu – nenutraukti visai.
Savo pasaulyje geriau valgyk bananą, nes paprika tau per aštri. O pas mane...
Eilinė klozeto Filosofija.