(eilėraštis)

`

Užburtas ratas ilgesio  be pabaigos



Į Dangų verkėme
į Žemę juokėmės
į Ugnį keikėm piktumu

eilinį kartą
tigliuose grafito
vėl lydėme metalą
pokario dantų

apžiojusių
žandikauliais iš juodo vamzdžio
miškus ir pamiškes naktyj
be atvangos

kada Dangus ramiai dygsniavo permatomom gijom
Lietaus palaimą
su Žeme susiūdamas
Taikos

ir mes šventai tikėjome...
greičiau - tikėt norėjome:
„šį kart
visiems laikams visus ir su visam jau
išganys“

tiktai Ruduo
nuliūdęs plaukiantį vaivorykštinį
ganė
upėtakį Šviesos
tarp debesų lyčių
o mes

eilinį kartą vėl išėjome
į ateitį
su misija - palodyti uždususių
žuvų

ežeruose išlydyto metalo
tigliuose grafito

bet pamiršto - atvėsusio

užšalusio ledu...



--------------
I. L. (Lugnis)
2008-11-04