stoviu ant bedugnės krašto
nejausdama minčių
ir viskas lyg iš rašto
krauju aptėkštų
niekada nesupratau kam gyventi
juk galima pranykti
niekada nesupratau kam laukti
reikia imti ir išdrįsti
ir štai, ta akimirka atėjo
aš skrerndu!
ir vėl kraujas išsilieja
bet man jau nesvarbu...
dabar keliausiu pas tave
į tolimą mirties žemę
mes ten būsim drauge
pasieksim amžinybę