C'est la Vie

Švelniai paliečiau jos ranką. Tačiau tai buvo nebe ji. Nebe ta pati moteris, kurią mylėjau. Kuria tikėjau. Kuria žavėjaus. Nebebuvo to, ką vadinau meile. Tikėjau, jog tai tęsis amžinai, galvojau, jog darau ne be reikalo. Norėjau tikėti, kad tai, ką darau buvo tikra. Kodėl nebeliko aistros, kurią anksčiau sukeldavo vienintelis žvilgsnis? Kodėl norėjau, jog tai būtų tikra? Juk tai, pasirodo, buvo melas. Nebeliko šilumos. Likau vienas. Nenorėjau likti vienas. Bijojau to žodžio. Negaliu suprasti, kodėl ji išėjo?.. Dabar stoviu šalia jos ir jaučiu, jaučiu šaltį. Šaltį, kuris naikina mane, mano kūno ląsteles. Ji yra tokia graži, o buvo kerinti. Nebeliko žibančių akių, nebeliko nieko. Viskas svetima.
Man liepė atsitraukti nuo jos. Bet aš negalėjau. Nenorėjau. Vis dar netikėjau. O gal nenorėjau patikėti. Kažką pajutau. Galvojau grįšta šiluma, viename veido taške pajutau šilumą. Deja, tai buvo ašara. Aš verkiu. Aš verkiu. Tas, kuris niekada neverkdavo. Tas, kurio niekada negalėjo užvaldyti ašaros. Nuo dabar, užvaldė liūdesys. Vis dar negalėjau atsitraukti. Stovėjau lyg sustingęs. Girdėjau kažką kalbant. Gal tai tu? Ne. Tai buvo raginimai tave palikti. Negalėjau pripažinti, nenorėjau. Kažkas labai stiprus privertė tave pabučiuoti. Kažkoks jausmas. Tikras jausmas. Meilė. Nebuvo jokio atsako. Nebeliko prasmės. Staiga mane nuo tavęs atitraukė. Per kelias minutes dingo tavo kūnas. Iš pradžių kojos, po to klubai, pilvas, krūtinė. Stop! Palaukit. Aš neištversiu. Negaliu. Dar minutę. Dar  minutę bendro skausmo. Ne. Nėra prasmės. O gal yra? Kur tuomet? Turbūt nėra.
Krūtinė, kaklas, smakras, lūpos, nosis. Ta nosis, kuri rytais mane žadindavo. Švelni ir šilta. Dingo. Akys. Viskas, gana, greičiau! Nebeliko. Viskas, tuščia. Tavęs nebėra. Susmukau. Nebegaliu. Atsibudau sėdintis ir be jėgų, mirksėti buvo košmaras. Tačiau iš kažkur jų atsirado dar keliems žodžiams. “Kur ji? “ Nebėra. Lyg akimirka, prabėgo visas gyvenimas. Nebėra ir manęs. Likau vienas.
Sugebėjau atsistoti, tačiau ėjau lyg nešąs kryžių.
Po truputį jie naikino tave. Nejau tai turėjo įvykti? O gal bus geriau? Abejoju. Viskas. Nebėra. Dabar tik gėlės. Menančios kiekvieną kartu praleistą dieną. Dabar liko atsiminimas. Atgaila. Nemylėsiu daugiau niekada. Nebenoriu to patirti. Niekam nelinkiu. Kol svajojau apie mus visi išsiskirstė. Likom tik mudu. Aš ir tu. Aš ir tavo kapas.
Sudie. Atleisk už tai ką padariau.
Žinojau, greit tave vėl pamatysiu.
Atsiguliau šalia. Nenorėjau tavęs palikti. Niekada. Rankoje blizgiai žibėjo ašmenys. Naujo gyvenimo, gyvenimo nauja pradžia. Nieko nelaukiau. Jis susmigo. Taip, kaip tavo meilė buvo įstrigusi į mano širdį, dabar čia styro svetimkūnis. Nieko nejutau. Tik laisvę ir begalinę meilę. “Nepaliksiu - daugiau - niekada“. Iš mano lūpų tau į širdį. Sugrįštu. Palauk. Viso, gyvenime. Tikiuosi rasiu tave tenai. Toli toli. Danguj.