Rašyk
Eilės (72261)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10356)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







„Liūdesio gėlės, nerašyti laiškai“ – kažkodėl ši melodija visą dieną skamba galvoje. Ar gali būti liūdesio gėlės? Juk gėlės – tai augimas, žaliavimas, žydėjimas . Ir žydėjimo pabaiga arba branda. Ir vaisiai. Ne visos jos turi ryškiai matomus vaisius, bet aš galvoju, kad turi. Kaip ir žmonės. Kūdikiai, vaikai, paaugliai, suaugę, subrendę. Pasenę. Koks nemalonus žodis, kaip ir pati senatvė turbūt. Per vieną gimtadienį kolega paklausė, kiek man metų – ir žinot-reikėjo dar ir pagalvoti kiek čia man po... dešimt. Atsimenu, kai turėdama 10 metų svajojau apie tai, kas būsiu suaugusi. Dabar tiksliai net neatmenu, ką ten buvau sugalvojusi, bet mažiausiai 10 profesijų atrodė vienodai patrauklios. Kai man sukako 15 – svajoti apie profesiją lyg ir nebebuvo noro, nes mokslai ir mokytojų nesibaigiantis auklėjimas buvo lyg ir nusibodęs. Ir dar – nesibaigiantys namų darbai, knygos.. Na tiek jau gero moksluose buvo, kad knygos man patiko. Visos. Pradedant pasakomis, baigiant žymiausiais visų laikų klasikų kūriniais. Grįžtant prie temos – penkiolikos metų jau svajojau apie būsimą vyrą. Būsimas mano vyras turėjo turėti bent jau namą Smiltynėje ir baltą „Mersedesą“ (vienąkart Vilniuje buvau mačius). Ir turėti daug pinigų. Kadangi aš buvau tokia ypatinga. Svajojau turėti du vaikus – mergaitę ir berniuką – kaip visi normalūs žmonės. Ir turėti tarnaičių. Čia buvo svajos, o realybėje buvau eilinė drovi mergiotė, viena iš tokių, kurios buvo berniukų vadinamos storomis. Ir dar su akiniais. Taigi, mano brendimas ir kūno formų kaita privertė visiškai užsisklęsti savyje. Ir vis dėl to aš vis tiek paslapčiomis svajojau apie princą, kuris būtinai mane mylės. Užaugau pilna kompleksų ir baimių. Apie normalų bendravimą su priešinga lytimi neturėjau nė supratimo. Taigi princą sutikau jau pakankamai vėliau, kai man sukako 24. Jis sėdėjo girtas ir dvokiantis bare, į kurį užsukome su drauge kavos. Ir man padovanojo gėlių. Kažkokių ne pirmos jaunystės rožių.. Man, jau nusivylusiai princo paieškose, tas žmogėnas atrodė visai nieko. Jis gal ir buvo neblogas (nespėjau gerai pažinti), vaišino šampanu, švaistėsi pinigais ir atrodė labai savimi pasitikintis, na beveik kaip Ostapas Benderis iš „12 kėdžių“. Vėliau sužinojau, kad jis buvo vedęs ir turėjo porą gražių vaikučių, bet jo žmona buvo sena ir tikrų tikriausia ragana, padariusi iš jo gyvenimo pragarą šioje žemėje. O man buvo taip jo gaila ir aš žūtbūt norėjau keisti jo gyvenimą rojumi, užuot pagalvojusi apie savąjį.
Istorija visai laimingai ir greitai baigėsi – aš pastojau, jis mane paliko. Pagimdžiau dukterį. Tėvas matė savo dukterį lygiai 3 kartus. Negalėdama išlaikyti savo dukters ir savęs ryžausi kitai avantiūrai – darbui užsienyje. Dukra turėjo 2 metukus ir 3 mėnesius, kai aš išvažiavau į Ispaniją. Kažkodėl tuomet buvau visai tikra, kad man pasiseks. Logiškai mąstant, pasisekti negalėjo – nemokėjau kalbos, gyventi neturėjau kur, darbo irgi. Važiavom niekur. Bet man pasisekė. Po kelių mėnesių gyvenimo kalnuose palapinėje ir labai varginančio darbo (iš pradžių apelsinų plantacijose, o po to – pipirų laukuose ir šiltnamiuose), susiradau darbą – viešbutyje  - restorane. Ir kitą svajonių princą. Šis nedvokė alkoholiu, turėjo namą, tėvų verslą ir „Mersedesą“. Mėgo auksą, pinigus ir žaidimų automatus, prie kurių galėdavo išstovėti, jeigu reikia, na kad ir visą naktį. Galėdavo valandų valandas staipytis prieš veidrodį, grožėtis savimi. Naudojo kremus veidui ir tausojo savo rankas. Darėsi manikiūrą. Labai rūpestingai rinkosi rūbus ir avalynę. Mėgo prabangius itališkus restoranus, be to pats gamindavo maistą gana neblogai (dažniausiai sau). Jo gyslomis tekėjo karštas kraujas. Pamenu, kai dar draugystės pradžioj sviedė į mane lėkštę su karštais makaronais vieno ginčo metu. Po to ilgai klūpėjo ant kelių, maldaudamas atleidimo. Sekso atžvilgiu irgi buvo karštas – kaip susijaudindavo per tris sekundes –taip ir atvėsdavo per kitas dešimt. Rūpinosi manimi ir mano dieta. Puikiai išmanė apie lieknėjimo produktus, patiekalus ir gimnastikos pratimus. Nurodinėdavo man ką turėčiau apsirengti (nepatenkintas mano aprangos stiliumi teikėsi kelis rūbus padovanoti, savo skonio, žinoma). Ir kaip dažytis plaukus ir lūpas. Nes svajojo apie mėlynakę geltonkasę Rusijos gražuolę. Bet aš buvau lietuvė ir dar ko gero su gera doze žemaitiško kraujo, nes kantrybė po trijų metų bendro gyvenimo trūko ir vieną dieną, susirinkusi mantą ir savo gėles, išėjau kito princo ieškoti. Po to sužinojau, kad mano princas labai greitai susirado (tiksliau pasakius, tėvai jam surado) kitą, grynakrauję ispanišką princesę ir po metų jie laimingai atšventė vestuves. O mano liūdnas dieneles ir niūrias mintis tuo tarpu bandė linksminti kitas princas. Šis, priešingai nei ankstesnis, mane garbino. Buvo ukrainietis, todėl be galo mėgo naminius kotletus, barščius ir balandėlius. Buvo rūpestingas su mano dukra, mėgo mano papūgą, gėles ir jam patiko mano būstas. Draugavome gal tris mėnesius, bet taip likimas sudėstė, kad jis mirė nuo ūmaus infarkto ir insulto. Iki dvidešimt septintojo gimtadienio jam trūko dviejų mėnesių. Raudodama kruvinomis ašaromis išlydėjau savo mylimąjį į amžiną kelionę. Vėliau sužinojau, kad jo mama pamačiusi karstą ir šiaip ne taip atbuvusi laidotuvėse, po kelių dienų atgulė į lovą ir po metų mirė, niekaip nesusitaikiusi su savo geriausio vaiko netektimi. Prieš mirštant mamai, tėtis, pakvietęs namo kunigą patepimui, susmuko ant laiptų ir mirė valanda anksčiau už mamą. Laidojo abu šalia sūnaus.
Po šios netekties dviems metams buvo sustojusios princo paieškos. Tuomet galvojau, kad greitai mirsiu ir aš. Liūdėjau. Mano liūdesys buvo persisunkęs vyno ir žvakių dūmų. Ir buvo bespalvis. Kaip ašaros. Juk jos neturi spalvos?
2008-11-07 15:00
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-11-15 14:56
Si bilė Sibire
esė?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą