Tai, ko neturi teisės matyti dieną, jis mato naktimis. Visų pirma, pabėga iš namų. Eina nuo pastato iki medžio, paskui iki kito medžio. Susitinka tai, ką dieną jis bijo susitikti. Kaip ir kiekvienoj gražioj pasakoj - negali atitraukti nuo sutiktojo nei rankų, nei akių. Pora žodžių apie graužiančią sąžinę.. pora minčių, aplankiusių dieną, ir žengte marš porai mažų bokaliukų. O tuomet tik dzingu lingu ochacha ir gyveni tas rudai praskiestas linksmut linksmutėles naktis. Geriau ir nebūna.