2008-11-07 00:19 Gimę priešpriešiniai pamąstymai

Lapkritys tik prasidėjo, o mintys vėl, kaip rugsėjį susivėlė...
Kraipėsi mintys galvoje vaizdais:
„Tu stovėjai, tu šalai, rugsėjo gatvėje, žibintų šviesoje, mano sapne, lietuje“
Pala, tai ne tu, tai aš taip laukiau tavęs gyvenimo kryžkėlės take...
Viens, du, trys... Kas tai? Atsibusk! Kviečia „dėdė gyvenimas”, šaukia “teta šiandiena”…
„Atsibusk, vaikeli, tai tik gyvenimas... toliau bus dar „linksmiau“... “...

Tai gi lapkritys manęs neprarys... tie žibintai, tos gatvės...
Šlapias ir šaltas asfaltas, baloje mano realybės atvaizdai...
O minčių veidrodyje realybės iškraipa guodžianti, maustanti protą
Tai ji, tai ne aš, viso šito mane primokė...
O taip, mintyse aidi aidai, lyg varpai: „Atsibusk, vaikeli, tai tik gyvenimas“...

Aidi lyg varpas širdies ritmu, sistolės, diastolės tikslumu.
Kaukia emocijos širdies formos narve...
Kaukia i ritmą „širdies varpui“, pritaria lyg choras minčių melodijos
Uždraustos proto, išprašytos širdies noro...
Ir galiausiai paskutinė pasireiškia viltis su savo solo: „Aš viena ir manęs niekas nepražudys! “.