Smėlio dėžė užpustyta praeities. Virėjai, kepėjai ir pilių statytojai – užaugo. Pagaliau.
Parduotuvėje slepiasi pienas. Jo kartoninė slėptuvė tiesiogiai proporcinga naiviam pirkėjo žvilgsniui. Vėliau, pirkėjas skuba į karamelinį pasaulį. Vaikams, o gal užpustytai smėlio dėžei pasotinti. Smaližiai reikalingi prekybos vietoje – čia jie akivaizdžios aukos. Bet, saldu.
Cukrus išbyra jaukioje vitrinoje. Ryto saulė nuplasnoja į vakarus, o iš ten jau imigruoja naujos karamelės. Skubu valgyti, nes sriuba (pieniška) aušta. Noriu saldainio. Desertui. Skonio receptoriai – narkomanai. Dienos dozė priimta. Ji per daug saldi, kad jos neparagautum. Tiesiog.
Noriu pastatyti smėlio dvarą. Noriu, kad jame gyventų aš ir Ji. Mes abu kalti, kad žaidėme smėliu. Gaila, neturėjome su kuo išsijoti.
Smėlyje atsispindi jūra, tik Tu jos nematai. Tavo karamelinės akys per daug saldžios. Jūros vanduo per sūrus. Mano svajonė (juk žinai) – jūra, smėlis, pieniška sriuba... Per saldu?
Užmiršk. Pastačiau namą. Be smėlio, be jūros, be Tavęs. Ir gyvenu. Išmokau valgyti sūriai, ir kaulai dar negirgžda. O ką pasiūlysi dabar? Ne, Mieloji, ne! Nebūk banali, nesiūlyk jūros. Juk pati supranti, kad smėlis tebuvo miražas. Mes keliavome dykuma, bet Tu ėjai smėliu, o aš plaukiau jūra. Kai pavargdavau, įpildavai man sriubos. O karamelinės akys ją gerokai paskanindavo. Saldžiai keliavome, bet dabar subrendau. Tad – įsidėk druskos ir kitą kart išmok plaukti, kad ir kokia sūri jūra bebūtų. Juk Tu ją pasaldinsi.
O vis dėlto, kaip atrodo pieniškas, karamelinis smėlis? Tavo plaukai. Skęstu.