Viešnia

Išnirusi iš vakaro kančia-
Pabalusi lyg rytmečio gaiva,
Stovėjo ji tarsi viešnia-
Nelaukiama, nemėgiama.

Pažvelgusi į dangų vėlei,
Sukliko ji tarsi per anksti kėlei.
Ištarusi kažką baisaus,
Nurimo tolimojo Marso dėlei.

Padarius gilų reveransą,
Išeina ji pastačius sieną.
Nesigręžiodama atgal
Nesidairydama, - o gal?