kaukė

Nenoriu, kad pasaulis būtų pilkas
Nenoriu, bet tik toks jis ir yra
Esu lyg senas prijaukintas vilkas
Nesuvokdamas į miška žiūri visada.

Aplink, žmones tik su kaukėmis matau,
Atseit kvailus, protingus, kurie nori vis daugiau.
Ir aš tą kaukę užsidėjęs
Nuo pasaulio tik ginuos...

(O) kodėl žmogus baisesnis už baisiausią žvėrį?
Perkąst gerklę gali vien tik iš pavydo,
Karas nugalės gražiausią gėrį
Jei tik ką trokštamo žmogus išvydo.

O kaip aš trokštu tą savo kaukę nusimesti!
Tikiu- tikras veidas man gražesnis,
Deja, bijau savęs aš išsigąsti...
Toks jučiuos žymiai sau tvirtesnis.