Pasaulis 4

Kambario sienos buvo drėgnos, turėjo stiprų, rūsio kvapą. Kilimas buvo vietomis suteptas išskyrų. Sraigių pėdsakai, kiekvieną dieną vedė vis į kitą kampą. Garažas buvo įrengtas taip, kad taptų gyvenamuoju kambariu. Šviesa čia priminė prieblandą.

Pamažu, judančios sraigės tapo vienos iš mano kintančių minčių, o sienos atspindėjo jų vidų. Esant vakaro šviesai, žiūrėdavau į jas ir spėliodavau, iš kokio kampo drėgmė prie manęs liečiasi. Ji spaudė mane prie savęs, skaldėsi ištįsusiose mano gyslose, be perstojo vertė naktį prakaituoti, ir išgyventi su visais šiais subtiliais pojūčiais.

Būčiau galėjęs dar miegoti, jei ne bjaurus šaltis. Man visada atrodo, kad savo kūnu džiovinu amžinai šlapią lovą, – negalėjau prie šito priprasti. Geriausiu atveju, aš greitai užmigdavau. Bet pirmiausiai, nusirengęs, turėdavau patirti malonumą. Ant pilvo užsikėlęs nešiojamą kompiuterį, ieškodavau tokių vaizdo klipų, kurie padėdavo užsimiršti. Savo išraustoje vaizduotėje išrėkdavau kaifą. Tada visos sraigės kažkur išskrisdavo, ir viskas tapdavo kaip anksčiau.

Šviečia televizorius, tyliai šnypščia. Už sienos, laikydamasis rankomis, stovi mano kaimynas. Naktimis jo kiaušiai stuksena į aukštą sieną, jo maža žmona nuobodžiai šūkauja. Ilgomis savo rankomis siekiu elektros jungiklio. Žinoma, galėjau iš čia išsikelti. Bet aš, kažkodėl delsiau.

Lankydamasis Brightono kvartaluose išvysdavau skirtingų tipų, skirtingais veidais. Už kampo dažnas tampo savo gaiduką, siūlo pigias paslaugas – visi apkvaitę parodyti savo lytį. Būčiau padaręs viską, kad ten stovėtų Ieva. Ją galėjau mylėti bet kur: po melsva suknele, siauruose džinsuose, ar begalinėje erdvės nežinomybėje. Ant jos cinamono odos rasdavau nusiraminimą. Ieva negalėdavo išsivaduoti iš mano glėbio, jai pasiūlyto bet kuriuo paros metu: esu pilnas, sunkus ir švininis. Galop, esu vyras.

Prie jūros dieną susitikau su Jovita. Paskutinį kartą ten buvau prisidėjęs prie gyvos muzikos koncerto, lygiai prieš penkis metus. Tuo metu aktyviai grodavau su vietiniais muzikantais. Po ilgų repeticijų, vienas iš mūsų apmokėdavo visus gėrimus aludėje. Tradiciškai kūrėme savo įvaizdį priešais kitus, tuo metu siekiančius išgarsėti. Mes egzistavome iš tikro, dvokėme iki kaulų čiulpų, nuo meno ir patys nuo savęs: turėjome viską pasiimti iš gyvenimo.

Autobuso vairuotojas ją išlaipino sustojime. Tokia pilka, visai kitokia, nei nuotraukoje.
– Čia tu, tas Olis? – Iš kart aš nieko nesakiau, turbūt pasirodžiau lyg susmaigstytas adatų tumulas. Atvažiavusi mergina nusijuokė. Ji buvo gana miela, sakau: – Teisingai.
Pagalvojau, ji gali dabar mane palikti, sugrįžti atgal į stovėjimo aikštelę, sulaukti autobuso ir išvažiuoti. Toks rezultatas būtų nevykęs, aš spėlioju, ar autobusas nusirideno į nuokalnę, ar variklio burzgimas jau pakankamai nutolo. Tariu jai:

– Tu gražesnė, nei nuotraukoje. Kitokia.
– Ką? Šiek tiek papilnėjau...

Nuo tada Jovitą ėmiau dažniau liesti. Ji timpčiojo velvetinį švarkelį žemyn. Saulėje plaukai buvo blankūs, vos matomais antakiais ir šviesiomis blakstienomis žygiavo į priekį. Mes patraukėme į netoliese parką su ežeru. Bandžiau įsivaizduoti paslėptą Jovitos lytį, spėjusią užkrėsti mano fantaziją. Prie tiltelio staiga stabtelėjau. Ji nuėjo pirma manęs. Pasijutau įsiskverbęs giliai į jos sėdmenis.

– Ką ten veiki?
– Tave stebiu.
– Ar tiksiu į žmonas?
– Liaukis, juk kiaurai nematau tavęs!
– Man rodos tu visai kitoks, nei skaipe.
– O koks?
– Tiesiog, taip pagalvojau, – nusijuokė ir žvelgdama į vandenį, tarė: – Ateik čia, pasižiūrėk su manimi kartu. Matai?
– Pasiruošusi?

Aš greitai iškėliau ją ant rankų, pernešiau į kitą pusę. Lengva, svetima ir nepažįstama. Ji atsistojo visu ūgiu ir atsisuko šviesiai rudomis akimis. Šalia tuščio suoliuko ji buvo visai arti. Mano pirštai pakibo ties auksaspalviais, rudeniniais kabančiais lapais. 
– Tu panaši į šitą, – nuskyniau.
– Taip?

Visas keletą valandų čiupinėjau jos riešą, stebėjau kaip linksmai ji juokiasi. Jovita atrodė visiškai laisva, pasiruošusi būti mano. Aš kantriai laukiau tos akimirkos, kai temstant galėjau ją apkabinti. Ji nesipriešino. Mano rankomis ir kojomis plūstelėjo kraujas.

Tą naktį ji praleido pas mane. Mes sugrįžome į mano kambarį. Viskas buvo tarsi keistas eksperimentas, prisileido mane visiškai neatstumdama nuo savęs, o gal norėjo patikrinti mano drėgnąjį penį? Suspaudusi mane tarp kojų, ji pakėlė rankas ir įsikibo man į kaklą. Aš patyriau visą, ilgą orgazmą, kai užsėdusi plačiai lingavo, spinduliuodama tūkstantį moterų savo veide. Užmigome laikydamiesi už rankų.
Negirdėjau, kaip tyliai ji išėjo.

Kai spalvotos šviesos danguje pritemdavo, baltos žuvėdros išskrisdavo ant jūros ir karštligiškai blaškydavosi. Šviečiant ryto saulei ant peleninio debesies, tenai ieškodavau skambaus leitmotyvo. Man kartais būna bloga.
Prisiminimai niekados neturi savo aiškaus veikimo. Jie guli padėti lovoje, didelėmis raidėmis ant mano kūno. Būdamas mieguistas, verčiu knygas, dažnai klausiu save: kodėl Ieva manęs nemyli? Galvoju, kad dažnai dėl to galvojimo, tik tampa sunkiau atsipalaiduoti, ir mano oda ima geisti supuvusių kambario sienų.

Pagal viengungio scenarijų, niekada ilgai neužsibūnu toje pačioje vietoje. Įtariu, kad susidurti su aplinkybių trūkumais man artima – nors nieko blogo aš iš anksto neplanuoju. Kas žino mane, sako: “Oli, tu daugiausia išsidirbinėji. Gal nusiramink. ” Nes pažįstamo veido antroje pusėje išvydęs ką nors sau svetimo, iš ten aš išeinu.

Gal mano poelgiai, dažnai atrodo būtent taip – lyg surašyti traukinių tvarkaraščiai. Aš kartais nematau kaip išaušta – mano traukinių stoties tvarkaraštis yra visa, ką dabar turiu kišenėje...