Raudos...

Stotelėje, kuri atrodė, kaip sąla vandenyne, nepastebimai ant mano blakstienų užkrito lietaus lašai ir išliejo mano regėtą vaizdą... išliejo ir padvigubino formas, mano akies ekrane... bet tai jau buvo nebesvarbu, nes ašaros išplaukusios iš mano akių, jau buvo nusvėrusios blakstienas...
Lašai, šlapuma susimaišė mano esamoje erdvėje ir visa tai virto vientisa visuma...
Atrodo viskas aplink mane verkė...
Viskas buvo šlapia... net ir mašinos lekiančios autostrada atrodė liūdnos, ir iš jų lietaus rūke, šviečiančių „akučių“ riedėjo ašaros...
Verkė stotelės stogas, namai, asfaltas...
O labiausiai... labiausiai verkė dangus... nežinau kodėl, nežinau dėl ko ir per ką, bet jau jis verkė ne pirmą parą...
Su juo verkiau kartu ir aš... mano ašaros riedėjo skruostais žemyn, dužo ore, o nukritusios ant žemės visai prarasdavo reikšmę... jos niekuo nesiskirdavo nuo lietaus ašarų...
Nežinau kodėl nuo pat ryto buvo tokia baugi diena...
Nežinau kodėl visi verkė...
Gal jiem visiems buvo skaudu, gal liūdna, gal šalta...
Galėjo būti aibė priežasčių...
Keisčiausia buvo, kad verkėm visi vienu metu... verkti kartu yra taip pat sunku, bet nesijauti toks vienišas ir vienas...




p. s. ir tai aš rašau su tavo rašikliu, kuri kadaise man įspraudei į ranką...