pamastymas

Imu į rankas pieštuką ir piešiu savo gyvenimą, kartais ryškų kaip vasaros saulė, kartais, atvirkščiai blankiai pilką. Kas galėtų pasakyti, jog gyvenu blogai. Tikriausiai šiandien nerasčiau nė vieno, kuris su rūpesčiu ištartų „man tavęs gaila“. Atrodau linksma, plepi, energija trykštanti asmenybė. Net pati nesuvokiu, kodėl žmonėms nerodau kitos, visiškai skirtingos savo pusės.
Atrodo dar visai neseniai, gal vakar, didelės akutės žibėjo džiaugsmu, o kūnas alpėjo nuo sodrių, „prisirpusių“ lūpų bučinių. Viskas buvo lyg pasakoj...
Tačiau laikas bėga ir jaučiu, kaip mus likimas išskiria... tiksliau išskirs tolimas kelias... Žinai, pastaruoju metu vadovaujuosi žodžiais: „kas taves nenuzudo - tas sustiprina“. Galbūt paklausi, kodėl aš taip sakau pesimistiškai?! Tačiau šie žodžiai man padeda. Padeda atsitiesti po vieno nusivylimo ir vėl kažko tiketis... Juk toks ir yra tas gyvenimas: nusivylimu ir atradinu ratas. Ir regis ne vienas neturi teisės pasitraukti is šito rato... klaiku.
Tačiau juk danguje tiek daug žvaigždių... ir kartais atrodo, kad menulis tiesiog globoja tave.. ramina ir teikia vilties. Man patinka naktis.. patinka kartais tyliai sedeti ant palanges ir stebeti dangu..
Norečiau ir as rasti tą žvaigzde... kuri nukritus taptų snaige... rasti tą mažą snaigę, kuri švelniai istirptų delne, kuri, kaip ir ta krentanti ir gestanti zvaigzde suspindi ir dingsta beribej erdvej...
Noreciau ir as rasti ta snaige, kuri svelniai kutendama istirptu delne.. nuramintu verkiančią širdį... ir nors ten liktų tik mažas lašelis vandens... jis paliktų mažą, gal net nematoma raukslele delne, kuri nulemtu dar viena vingi mano gyvenime,,, tik šįkart gražų, malonų.. ir aš žinočiau, kad ta ištirpusi snaigė tai mano ašara, krentanti nuo širdies...
Rytoj įšaus dar viena diena. Dar vienas laiptelis, tame amžiname gyvenimo rate.. rytoj mane vėl bučiuos pavasario saule, tuo pačiu autobusu, pilnu žmonių, važiuosiu į mokykla. Tačiau jau bus nebe taip, kaip ankščiau... nebebus tavęs šalia... širdis verkia...
Vienatvė, toks žudantis žodis, kai lieki be draugo,
Kurio tau niekas niekas neatstos,
Žmogus, kuriam paskyrei visą širdį,
Kurį rinkais iš tūkstančio kadais!
Taigi Mes esame tiltas per amžinybę, nusidriekiantis viršum jūros, patrakėliškai ieškantys malonumų, smagiai tyrinėjantys paslaptis, pasirenkantys nelaimes, triumfą, išmėginimus, neįtikėtinus sutapimus, vėl ir vėl išnaujo išbandantys save ir besimokantys mylėti, mylėti, mylėti!