Kuo man patinka Jonas?

Jonas yra tas žmogus, kurio akis išvydus pasidaro  gera. Jo akys tamsios, o veidas smulkus, visai kaip mano. Jonas man ypatingas žmogus. Jis yra mano mylimasis. Mano svajonių vyras. Vyras, su kuriuo aš norėčiau nugyventi savo gyvenimą. Jono akys juodos, o veidas smulkus. Jono dantys išpuvę, ne visus dantis jis turi, užtat jis daug mušai. Nes kartais yra nervingas, dažniausiai yra nervingas, bet aspimeta, kad yra ramus.  Ramus jis tikrai nėra. Klausiu o ar mane kada muši, jis pasko, kad norėtų, bet tik vieną kokį kartą. Aš myliu Joną, bet man nevarva ašaros. Jis manęs nemyli, aš tą jaučiu, galima jausti nemeilę. Ypatingai jausti, kad tavęs nemyli, kad visa tai šlamštas. Jonas turi kačiuką. Jo kačiukas juodas, ypatingos veislės, toks liesas, toks apsimiegojęs visada. Jonas sako, kad kačiukas jį myli, bet aš tuo gana abejoju, nes  Jonas turbūt jį kartais muša, gal net žiauriai muša.
Pabėgau šiandien iš pamokų, jei sužinotų Jonas, gaučiau nuo jo lupti. Bet jis neturi tokios viską pasiekiančios akies ar rankos. Kadangi jis yra toli nuo manęs, aš išl. ieku sveika ir gyva. Niekas nėra tikras, kad jis neturi prancūziško nirtulio.
Bet meilė... Mano meilė jam yra ir aš jaučiu ją kiekvienu žingsniu, kada einu į mokyklą ar sutinku kokią mokytoją, o  ypač, kai būna šalia kitų vaikinų. Tada pajaučiu, kaip myliu Joną, koks jis man brangus.
Nenoriu prisiminti Vėlinių, jos buvo labai skaudžios, nepavadinčiau tai jo jausmų laidotuvėmis, gal tik pašarvojimu.
Ir nesvarbu, kad abu tylėjom prie kapo, kas iš tos pagarbos.
Paskutinį kartą jis man pabučiavo ranką, visai kaip Vilius žaidimų aikštelėj, man kaista ausys.
Jis pabučiavo ir tai buvo galima sakyti paskutinė meilės, tikro jausmo išraiška.
Jonas pabučiavo apimtas geismo ir aš tai supratau. Buvo liūdna, visą vakarą šitaip.
Paskui mes sustojome prie mano namų, jis pasakė iki rytojaus, aš pamačiau savo pirmąją rimtają meilę Paulių jis buv panašus į gyvūną, gal į Orvelo kiaulę, bet ne greičiau į arklį. Ištiesęs ilgą kąklą žiūrėjo į mus pro angą... O šalia dar krva kitų uniforuotų galvų.
Viskas mes atsisveikinome. Aš nieko nebemačiau: grįžau, kritau į lovą ir jau laidojau save galutinai, ašarų išspausti nėjo, bet kas iš to, vis tiek skaudėjo, degino, perštėjo.
Buvo baisi naktis, atrodė niekad nesibaigs. Jau greičiau kas išoperuoų, bet pabusti nuogai ligoninėje tokia gėda.
Tai kodėl man patinka Jonas? O kas pasakys, jei ne aš. Kaip jis sako. Todėl, kad patinka. Todėl, kad geriu. Vėl išlenda Vilius kaip skaisčiausia jaunystės vizija, kaip fatališkas ženklas, kaip tikra, trumpa, aikštinga, stebuklinga, žvaigždėta melė.
O galo nebuvo. Nes šita paslatis vis dar tęsiasi ir nesinori jos nutraukti.
Kažkas pyksta šią akimrką ant manęs, bet tai pavydžios, visos pavydžios mergaitės, kurioms dar neteko laimė ir skausmas įsimylėi stipriai, pavojingai, uždraustai, tikrai. Aš maniau, kad bus tik draugystė, bet čia pasirodė meilė. Meilė iš mano pusės. O jis... Jaunikis į puotą neateina. Ir lieka tik seksas ir miestas.