įkvėpimas

argi verta ką nors išvis rašyti kai neturi ką pasakyti skaitytojui? užuot, užpakalį trynus į taburetę, gadinus rašalą ar popierių kainuojanti jau šešiolika litų, šešiasdešimt centų, pavertus stikline tara gaunasi ne tokia jau ir šykšti matematika. skirtingai nei humanitarai, skaičiuot dabar moka kiekvienas darželinukas, o juk ir artėjanti krizė nieko gera nežada. kėdžių zulinimams ir tarpu rašytojų jau seniai vadinamas in memoria - rašymu pačiam sau. dažnas taip stenėdamas, laukia pasibeldžiančio įkvėpimo, aišku ir ne tuščiai išdygsiančio prieškambaryje, o su gerais papirosais,  buteliuku, o kartais ir kokia mergiška, jaunąja poete, pratūnosiančia čia dar visą kitą savaitę. be jokios abejonės ne už ačiū.
nu, nu visai gi teisingai pastebėta, kas gi daugiau įkvėps jauną kūrėją jei ne susitikimai su įdomiais žmonėmis? o kaip yra pastebėjęs juzė erlickis, argi rasi tokį priplėkusioj kontoroj? o laukiant šio nušvitimo ir kūrėjui verta pačiam pasistengti ir šiek tiek prasiblaškyti. dar kitaip, gatvės žargonu šnekant į kitus pasižiūrėti ir save parodyti. paėjėti prospektu, sereikiškėmis, prasivėdinti, oriai išsikrauti, skrandžiui virškinant sudorota žirnių porciją, pakutenant nosį vienišiems praeiviams, besidžiaugiantiems paskutinėmis šiltomis bobų vasaros dienomis.
tą didįjį šeštadienį kai visas proletariatas sėdėjo kontorose ir saulutei ritinėjantis dangumi vykdė penkmečio BVP, nutariau aš kiek prasiblaškyti, įkvėpimo pasisemti. tačiau tądien vaikštant sereikiškėse nedžiugimo manęs nei krykštaujančios gražios vaikučių mamytės, nei orios ir prislėgtos storosios žarnos iškrovos. prie katedros kaip ir visada žirgą iškastravęs gėdiminas siūlė kiekvienam praeiviui pirkti jam jau nebereikalinga peilį, juolab, kad ir vėlavo į čia pat AMB rezidencijoje, turėjusį vykti, priėmimą. ne peiliai manęs neįkvėps, žinojau. tad tiesiu taikymu įsmukau alma maters bibliotekon, akeles po mokslo labirintą paganęs, maniau, šitaip išganingojo įkvėpimo sulauksiąs. čia strazdanotas jau ketvirtus metus diplominį darbą statantis jaunasis muzikos ir teatro akademijos režisierius Valeršteinas, ujo senus profesorius ir bibliotekininkes šokančius ant stalų prieš senuosius žemėlapius, diplominio darbo finalui, pačiai svarbiausiai ir pagrindinei scenai. tad pačiame filmavimo įkarštyje vargu ar galėjau tikėtis įkvėpimo. anaiptol, tik ne mano naudai.
- motoras, šviesos, dekoracijos v piriot, - spiegė iš pasitenkinimo Valeršteinas. – Tad karčiai nusispjovęs patraukiau lauk. prie langelio nebuvo netgi senosios  alma maters security, visi buvo įjungti į filmavimą. netgi teatro salėje turėjusios vykti benediktinų ordino mišios buvo nukeltos į pirmadienį.
nusliūkinu į reformatus. veik tik vieno iš zarsasų kilusio gamtos sanitaro antano, aplink  nieko kas mane įkvėptų nematyti. o kad iš sanitaro antano prastas įkvėpėjas, buvau patyręs jau anksčiau, tvarkant mano atneštą trečią starkos puslitrį. įkvėpimo ieškoti nutariau patraukti pas poną fon gyvenanti in da fabijoniškiai. pastarasis į mabilatą kaip tik gyrėsi grįžęs iš kumelių treniruotės cirke ir dabar mėšlinais auliniais batais su ančiukais turškiasi vonioje, tad aš girdi, galįs atvykti.
dar lūkuriuojant stotelėj ir svajojant apie tuoj artėjantį įkvėpimą du adidas ar nike ordino vienuoliai iš manęs kaulydami cigaretę, kurios neturėdamas turėjau galimybę prarasti savo žandikaulio perliukus, maloniai manęs pasiteirauja
- sprechen sie deutsch?
štai jau ir šnipiškiai, kalvos ir kalvelės, įkvėpimo plantacijos. – į sveikatą-
- užėjau pas draugą