Bedugnė

Medžiai ošė lyg šėlstančios jūros bangos, o nuogos šakos stengėsi pralaužti vartus į dangų. Aštrios lyg ašmenys ledo snaigės smigo į žemę ardydamos jos minkštą paklotę. Speigas savo sunkiomis pėdomis sutrypė paskutinės žolelės stiebą. Purpuro lašeliai, krintantys ant baltos žemės paklodės, tirpdė jos ploną kūną savo alsuojančiu karščiu. Po vieną, mažą, nepakeliamai skaudų kristalą vis sunkėsi gyvybė iš šio pasaulio. Žemės grumstai šlapi nuo susikaupusios drėgmės tirpo bedugnės gilumoje.
    O tu stovėjai ir žiūrėjai į ši... dar vieną... tokį pat kaip visi... vis gilėjantį ir šėlstantį ... karą.