Purvini

Raudoni, kaip katino kraujas, skruostai atskleidė tai, kas laukė už jaukių namų durų. Kaip mes galėjom tikėtis, o ir tikėti tuo, kad gali būti kitaip? Stebuklų nebūna ir kasdien mes tuo įsitikinam dar ir dar kartą.

Ploju praeinančioms blondinėms, rinkdamas jų trapų žemiską auksą. Sustokit fėjos, deivės, grąžinkit nors trupinį tikrojo gėrio... tik be pudros, jei galima. Pažerkit savo gučius vesrsačius ir dolčes gabanas į mano delnus. Prisiekiu, saugosiu kaip savo akis (aš aklas).

Vaikystėje viskas aplink atrodė milžiniška: tėvo kojinės, negrabiai numestos ant kilimo, mamos nagai, nulakuoti ryškiai raudonu kaip tada atrodė krauju, o ypač senelio akiniai. Tada jų visų žodžiai skambėjo raminamai, neva viskas bus gerai. Bet jie visada sugalvodavo pakankamai priežasčiu atimti is manęs svajonę. Negi is tiesu buvau toks vienišas?

Priežasčių netikėti tuo, ką sako žmonės pakankamai daug. Aš pažįstu  vienuolika žmonių, kuriais negaliu pasitikėt. Nors apskritai pažįstu tik vienuolika žmonių. Velniop tuos žmones, juk visi jie tik įrankiai savam tikslui pasiekt. O, kad bent tas tikslas būtų kilnus. Kaip apgalėtina.

Purvini šokiai. Italai, ispanai, vokiečiai, švedai, lenkai, rusai, bulgarai, amerikiečiai, anglai, LIETUVIAI, prancūzai, australai, kiniečiai... VELNIOP JUOS VISUS. Kas liepė mus taip išskirti... Kas leido save laikyti geresniais. Ne, piliečiai! Žydai ir negrai nėra blogesni. Ir koks gyvulys sau leid=ia juos niekint??

Kvailai sumastėm eiti i lauką su apatiniais. Žinau, kad dabar susirgsim plaučių uždegimu ir galbūt net mirsim. Bet ar nusipelnem tokios garbės?