Nemeilė plevena ore
savo nuodais dusindama mano baikščią sielą.
Šaipos ji kasdien, kasnakt.
Įžeidinėja mano liūdesį
man mielą.
Sako
Prakeikta tavo laimė, nelaimė
ir pati tu.
Klausia
Nemeilės saujoj
ar turi dar vilčių?
Tyliu, kam gi gąsdint
tą baikščią sielą.
Tolyn žengiu ir raminu
savo liūdesį
man mielą.