Pasaulis 3: Norėčiau ją išmesti

Ieva sulaukė Samo skambučio. Jis jai surado darbą. Aš išėjau iš namų, turėjau ją nuvežti. Kaip visada, buvau nepastebimas, mano kaimynai neįtarė ką aš veikiu naktimis, kur aš dirbu. Kiekvieną vakarą sėdu į automobilį ir sugrįžtu gerokai auštant. Koridoriuje be šviesų sugraibau elektros jungiklį, lovoje atsigeriu karštos arbatos, vėliau ligi pat vidurdienio neišeinu iš kambario. Jie nedrįso manęs klausinėti. Kartais pastebėdavo mano automobilyje Ievą, ar kitas merginas, tad mano reputacija buvo užtikrintai sutvarkyta. Jie įtarė mane turintį daug meilių.

Furzenown gatvėje užsukau į degalinę. Benzino lemputė jau senai mirksėjo. Degalinėje sužinau, kad mano banko kortelė laikinai neveikia. Susinervinęs skambinu Samui. Prašau paskolinti pinigų iki rytojaus, pažadu atiduoti kuo greičiau. Buvau tikras, jog Samas labai mandagiai sutiks. Pardavėjas liko patenkintas už penkiolikos minučių, kai Samas jam sumokėjo grynais. Sėdėjau automobilyje, neturėdamas kaip atsidėkoti už supratingumą, patraukdamas pardavėjo dėmesį. Mes taip ir baigėme.

- Paskubėk, ji tavęs laukia, - Samas pasakė priėjęs. Tada atkišo kliento adresą. Už pirmos sankryžos mūsų keliai išsiskyrė, jis grįžo į ofisą. Spėjau pravažiuoti per žalią šviesaforo šviesą, kai už nugaros užsidegė geltona. Pro šoną man pralėkė motociklininkas, jis važiavo ta pačia kryptimi kaip ir aš. Kai privažiavau Ievos namus, jį vėl išvydau. Tuščia sėdynė dar buvo nepilnai atvėsusi, atsikabinęs numeris įlinkęs. Jie išėjo kartu. Mačiau, kad Ieva skuba. Nelaukdama įsėdo į mano mašiną. Aš išvairavau į gatvę.

- Jis nežino. Tik nesakyk jam, gerai? Jei klausinėtų.
- Nežadu kištis į jūsų tarpusavio šlamštą.
- A?
- Kas jis?
- Naujas pažįstamas, sutikau jį sporto klube ir užsimezgė pažintis.
- Tau jis patinka?
- Patinka.
- Nepamiršk: tu dirbi, Ieva. Joks vaikinas tavęs nemylės. Tu - prostitutė.
- Atstok!
- Manai nesužinos? Ką pameluosi išeidama dirbti?
- Mesiu.
Aš tai išgirdęs krūtelėjau. Man atrodė, kad tai pasiėmė mano visą drąsą. Aš įsiskišau į jos asmeninę erdvę, kurioje neturėjau jokios teisės ilgiau būti, nei kada ji leidžiasi mano dulkinama. Turėčiau užversti dabar ją ant sėdynės, kad galėčiau apie tai kalbėti.
- Gerai jau,  - sakau nerealiai prisiversdamas. - Aš nesakysiu, tu nebijok.
- Ir viskas?

Ieva, numetusi savo paltuką, iš kart nusiramino. Iki pat kelio galo mes nebekalbėjome. Vakaro žvaigždės virš automobilio sekė mus iki pat sodybos, į kurią vykome. Ji išlipo. Su žvaigždėmis išsinešė ir šilumą. Tykiai sėdėdamas tamsoje patyriau begalinę tuštumą, - ko noriu, atrodė neįmanomai per toli ir nepasiekiama, - dabar prasidėjo mano minčių sausuma. Pro langą sklido šviesa, apsupta aukštų medžių iš kiemo pusės. Priešais židinį šoko Ieva, ji buvo visiškai nuoga. Sunkios lyg grandinės rankos ją čiupinėjo. Visa jos kūno masė buvo rausva priešais ugnį. Ji išsikasė sau tokią duobę, kurioje skendau aš, bet ne ji.

Prisiverčiau save onanizuotis. Į išsiskleidusį jos klitorį. Galvojau, koks jis švelnus ir siauras. Vėliau aš paskubomis sutvarkiau sėdynę, vaikščiojau netoliese kelio esančiame miškelyje. Visur esančių žmonių gyvenimai susitinka ant kelio, kurį aš pats nusitiesiu. Nuolatinis šviesus džiugesys, be jokio išskaičiavimo, kaip mestas meilės įšūkis. Aš žinojau, kad visados plauksiu pasroviui.
Ieva baigė darbą. Atėjo išsitaršiusiais plaukais, įraudusi. Paltukas plačiai atsilapojęs. Niekados neabejojau jos talentu, - mes čia dar sugrįšime. Norėčiau ją kur nors išmesti, tiesiog kelio viduryje. Ar ji tai supranta?