Vienos akimirkos košmaras

Robertas ir vėl apžiūrinėjo savo mieląjį Vabaliuką. Nors ir skamba senamadiškai, bet vyras juo rūpinosi, kaip savo negimusiu sūnumi. Nuo jo paveldėjimo iš tėvo, Robertas nė vieno mėnesio nebuvo palikęs be apžiūros. Nieko nepalikdavo nepaliesto, net smulkiausius laidukus patikrindavo, nors ir pats žinodavo, akd viskas yra tvarkoje. Bet toks Roberto rūpinimasis Vabalu kilo ne šiaip sau. Jo jaunesnysis brolis, kai dar buvo septyneriu mėtų pyplius, žuvo autoavarijos, važiuojant jo aplankyti į ligoninę. Ir avarija kilo dėl sugedusių stabdžių, o avarija įvyko net nespėjus išlysti iš kiemo, kai juos partrenkė prekių sunkvežimas. Brolis žuvo iškart, o tėvas po įvykio liko suluošintas visam gyvenimui - jam buvo ampuliuotos kojos. Ir Robertas dėl viso šito įvykio kaltino tik sake, nes tik dėl jo jie išskubėjo į ligoninę. Dėl to nelemto širšių lizdo jis ten atsidurė. Brolis perspėjo nelįstiprie širšyno, bet ne, Robertas nepaklausė.
Šios kaltės slegiamas, jis ir prieš šią kelionę jau beveik viską patikrino, beliko tik pakeisti vos besilaikantį galinės sedynės diržą. Jis buvo „mirtinai“ susitrynęs[?]
-Brangusis, važiuojam jau, dar paveluosim į lėktuvą. -susirūpinusiu veidu tarė žmona.
-Palauk truputį, reikia dar diržą pakeist - vos besilaiko. Juk nenori, kad mūsų dukreliai kas nors atsitiktų?
-Nenoriu, bet įsivaizduoji, kai ji ir mudu nuliūsime, kai nebespėsime į lėktuvą. Juk žinai, kaip Kristina nori ten nuvykti. Visą mėnesį vien tik apie tai ir tekalba.
-Bet Brangioji, juk žinai, kaip rūpinuos mergaitės sveikata ir...
-Žinau. Taip pat žinau, kas slegia tavo pečius - tai tavo brolis. Bet tai juk buvo ne tavo kaltė, ankščiau ar vėliau būtumėt išvažiavę. Juk tik vieną kart šitaip, nieko tikrai neatsitiks. Zuiki. Paskubėkim.
-Bet..
-Juk čia tik papraščiausais diržas
-Na taip, bet..
-Juk tu niekada nelakstai taip greit
-Taip,..
-Tai tuomet būk ramus. Viskas bus gerai. Važiuojam.
-Gerai, bet tik šį kartą.

Kelias iki oro uosto buvo sėkmingas. Robertas važiavo kaip ir visada 80km/h greičiu. Greičiau nevažiuodavo ne dėl baimės ar dar ko, bet jo automobilis daugiau nebeišspaudė. Gi ėjo keturiasdešimtdevintus metus! Vis1 vaikystę Robertas jame praleido, o vairuoti pradėjo nuo šešerių metukų, dar prieš brolio mirtį.
Kristina buvo tokia kupina laimės, atvykusi į oro uostą. Ji pirmą kartą skris lėktuvu, pirmą kartą apsilankys Disney'lande, pirmą kartą pamatys peliuką Mikį su draugais. Štai jie jau žygiuoja oro uosto sale. Informacijos būdelė buvo už penkiasdešimt metrų, jei ne arčiau. Kristiną bego net pasišokinėdama iš laimės ir nekantrumo. Štai ji jau ir prie langelio atšuoliavo pati pirmoji. Netrukūs priėjo ir susiglaudę tėvai. Eilė buvo nedidelė, tad ilgai laukti neteko.
- Lėktuvas į Čarlio de Gaulio oro uostą, Paryžiuje dar neišvyko? - paklausė Robertas
- Atsiprašome, bet skrydžiai į Prancūziją atidėti dėl teroristinių išpuolių oro  uostose. Kolkas ten lėktuvai neskrenda, dėl keleivių saugumo. Prašome sekti naujienas per žinias.
- Kaip tai?
- Negirdėjote? Šią naktį  buvo susprogdinti keturi oro uostai, bei numuštas vienas mūsų lėktuvas. Keli šimtai žmonių žuvo. Jau išsridę lėktuvai buvo priversti nusileisti privačiuose takuose. Atsiprašome..
- Ee... Dėkui už informacija tada. - Roberta smagi mina netrukus persimainė į liūdną. Dukra, atrodo, nieko dar nesuprato - dabar ji žaidė su nežina iš kur atsiradusiu kačiuku, prie šalia nedirbančios kasos. Netrukus katinuką išgązdino vaiko riksmas inormacijos kasoje ir dukra grįžo prie Mamos.
- Mama, ar greit skrisime lėktuvu? - nkantriai tarstelėjo Simona.
-Atleisk dukrele, bet... emmm... konsultantė pranešė, kad... emmm... šiuo metu Prancūzijos oro uostose vyksta įvairūs darbai ir... -tėvas tik dabar pamatė, kaip stipriai žvilgia Simonos akys nekantrumu ir kaip mergaitė net nenutuokia, kad jų  ilgai planuota kelionė žlugo. Ir negalėdamas leisti mergaitei sugniuždyti jos vilčių, Robertas pagaliau pratesę savo kalbą. -ir... ir štai ką sugalvojau. emm... Mes tenai ne skrisime, o kad pasimėgautume kelione ilgiau, važiuosime mūsų automobilių į pačią Prancūziją. Pamatysi, bus šimtą kart smagiau, bei galėsime ten ilgiau pabūti.
Kristinos veide, ačiū Dievui, laiminga mina visdar tebebuvo ir šeimyna susiruošė atgal namo. Bet Roberto galva buvo pilna minčių dėl teroristų išpuolių. Kad tik jiems po nagais nepakliūtume, - vis galvojo Robertas. aip pat jis nerimavo ir ar jų Vabaliuaks ištvers kelionę. Simona taip pat apie tai pamąstė, bet nenorėjo šito sakyti, girdint dukrai.
Jie važiavo jau visą pusvalandį, radijas grojo „Power Hit Radio TOP 20“. Pirmoje vietoje grojo Tarjos Turunen naujausia daina su labai keistu pavadinimų, kurį iškart pamiršo. Bet jos melodija labai priminė Nightwish'ų Amaranth. Begalvojant žmona metė repliką apie priešais važiuojantį sunkvežimį, važiuojantį priešais juos didžiąją alį kelio. Jis buvo prikrautas pilnas įvairiausių gelžgalių: ir smailių, ir bukų, ir trumpų, ir ilgų. Ir jokio ženklo dėl patartino atstumo nuo jo.
- Vieną kartą tokie kroviniai rimtų padarinių kelyje padarys.
- Taip. Tikiu... Tikiu.
Iš tiesų, tie strypai buvo visai netvirtai prisegti. Važiuojant per įdubimus keliuose jie taip susvyruodavo, rodos tuoj visas turinys krovinio pabirs ant kelio.
-Mama! Tėti! Pažiūrėkit į dešinę! Kiek šernų!
Robertas žvilgtelėjo dešinėn - ir iš tiesų ten lėkė  kokių dvidešimties šernų banda. Ir jie lėkė tiesiai kelio, priešakyje, pusėn. Jau tuoj jie pasieks kelią, „reikia iškart pristabdyti, o tai dar partrenksiu kurį nors iš jų“. Nespėjo Robertas tai susivokti ir pristabdyti, kai Simona riktelėjo:
-Šernas priešais!
Robertas nepėjo sureaguoti ir atsitokėti nuo šernų dešinėj, kai sunkvežimis vos ne skersuodamas staiga sustojo. Vyras jau norėjo spustelt stabdžio pedalą ir užtraukt „rankinį“, bet, kaip žmona, akd riktelėjo, nežinia iš kur priešais automobilį atsidūrė milžiniškas, stambus šernas, kokio dar akyse nebuvo regėjas. Bet daugiau Rolandas nieko nebegalvojo, nes mintys tiesiog dingo iš galvos. Akimirksniu automobilis su didžiausiu trenksmu rėžesi į gyvūną. Smūgis buvo gan stiprus, lyg būtų atsitrenkta į mūrinę sieną. Robertas su Simona stipriai linktelėjo į priekį ir diržai sulaikė juos nuo smūgio galvą į saloną su vairu. Tačiau Kristinos diržos buvo visas sutrumijęs ir laikėsi tik dėl vaizdo, tad po smūgio jis nustrūko, it balionas paliestas adatos. Jam nutrūkus dukra skriste nuskriejo į priekį. Po keliasdešimties milisekundžių ji jau nskriejo ties langu, pro tėvys, kurie tuo metu buvo beištinką šoko ir net nemąstė kas vyksta su dukra. Jiedu galvoje tiesiog neturėjo minčių - viskas vyko tiesiog pernelyg greitai.
Štai pasigirsta smūgis. Smūgis į stiklą. Mergaitės galva jau atsitrenkė į jį, kūnas pradėjo slėgti galvą, kuri jau pradėjo linkti, linkti linkti... Triokšt - sutraška kaklo slanksteliai, bet jį užgožia stiklo skilimimas, nuo prispausto, lekiančio kūno. Pagaliau jos galva jau išnyra į lauką, kaktoje matosi įstrigusi stiklo šukė, bet kauajs dar nespėjęs ištrykšti. Štai jau ir kūnas išelė laukan, tačiau kojos dar nespėjo pabėgt jau iš nebepataisomo Vabaliuko. Tėvai nuo smūgio vis dar buvo nuleidę galvas ir net nesuvokė, kad nebeturi savo vienintelės dukrelės, jiems nespėjo prabėgti laimingos gyvenimo akimirkos su Simona, jie dar to nesuvokė.. Tuo metu, kai mergaitė ne savo noru bandė „išlipti“ iš automobilio, sunkgvežimis po smūgio staiga sustojo, o jo turinys  pasipylė į visas puses, bet daugiausiai į už nugaros esantį seną automobiliuką. Tai atrodė tarsi fejeverkų šou, tik vietoj greit išdegančio parako, buvo negailestingas plienas... Vienas smailus geležies lakštas lėkė tiesiai Vabalo priekyn, tiesiai į tą pusę, kur bejėgiškai skriejo mergaitės kūnas. Tarp lakšto atstumas mažėjo ir mažėjo. Beliko tiek nedaug. Pusė metro. 20 centimetrų. 5 centimetrai. Keli milimetrai. Ir štai - lakštas pasiekė kairyjį mergaitėsa antakį. Lakštas jau pradėjo kirsti antakį ir kaktą, ji net iš staigumo nesuskilo iš šonų - lakštas tiesiog slydo jos kaukole ir šviežutėliais smegenų vingiais. Nejučia jis pasiekė ir akies vizdį, skystimai akyse pradėjo trykšti, kaip spaudžiamas apelsinas vasarą. Lakštas įpusėjes mergaitės galvos pradėjo staigiai stabdyti. Praslydęs vos ne iki pakaušio, pagaliau lakštas sustojo, perrėžęs didžiają dalį mergaitės kaukolės. Tuo metu, kai ši geležinė lentelė žaidė su vaiko galva, dar keli strypai perskrodė kiaurai kairiają koją, kitas ištraukęs aukos grobus išlindo pro nugarą. Strypų jėgos  stumiama mergaitės viršutinė kūno dalis persilaužė, kaip skuduras ir vėl skriejo link automobilio. Vaizdas buvo tragiškas. Ir visa tai tetruko tik akimirką.

Rolando galva buvo sausakimša įvairiausių minčių. Jų buvo tiek daug, jog net nesuvokė, aks aplinkui vyksta. Visi aplinkiniai garsai susiliejo į vieną visumą, kuripalaipsniui galvoje virto tyla... Dingo net visi jausmai, palikdama tik ramybės buseną. Visiška ramuma... Tai tęsėsi tik porą minučių, tačiau atrodė, lyg visai tai tęstusi amžinybę, kuri pralekė tiesiog akimirksniu. Atrodo, tuo metu jis tiek daug ką apmąstė, bet viskas, tuo pačiu, pralekė tiesiog žaibiškai. Tačiau tuoj mintys pradėjo vėl retėti, grįždamos į buvusią padėtį, aplinkiniai garsai vėl pradėjo sugrįžti. Galva dar nespėjo apdirbti avarijos metu sukauptos informacijos. Girdi, jau atkaukia greitosios pagalbos, policijos sirenos, žmonės aplink išgąstingai murma, dauguma rauda, bet Rolandas niekaip nesugeba atsirinkti jų ir suprasti situaciją. Jis vis dar tebebuvo šoko būsenoje. Netrukus tarp verkiančiųjų atpažino ir pažįstamą balsą. Tai buvo jo Simona.
Bet kas gi atsitiko?
Robertas visas drebėdamas pasuko nuleistą galvą į Simoną. Ji kraupių veidu ir pasipylusi ašaromos žiūrėjo į kapoto pusę. Vyras pasisuko jos žvilgsio kampu ir jo veidas nustėro, akimirksniu išpylė šaltas prakaitas. Kaire akimi nuriedėjo gaili, krištolinė ašara. Vaizdas atrodė siaubingas:
persmeigtas su praskelta galva mergaitės kūnas gulėjo ant automobilio kapoto. Jos grobai gulėjo išsi traukę ant suskilusio ir uždužusio stiklo. Kraujas jau tekšnojo ant asfalto ir partrenkto šerno.

„Įvykis su mergaite A156 greitkelyje buvo patvirtintas KOLKAS žiauriausiu įvykiu šalies istorijoje. Iškart po jos mirties, praėjus kelioms minutėms nuo širdies smūgio mirė ir mergaitės tėvas. Mama, po artimiausiujų artimųjų mirties išprotėjo ir buvo perkelta į psichiatrinę ligoninę. „

PABAIGA

Skiriu visiems vairuotojams. Užsisekit saugos diržus, vaikai:) Atsarga gėdos nedaro:)