~ [ . . . ] ~

Vis ilgėjantys rytai ir nepaaiškinamas nenoras miegoti net paryčiais kankino, o gal ramino?
Nesuprasdama savęs Ji visus atstūmė.
Pasielgė neapgalvotai, pabėgo, išskrido... paukščiu.
Vienragio karalystėje Jai nebuvo vietos, bet labai nenoromis buvo priimta į padorią šeimą.
Tiesa tebuvo viena: kažkada Jos geidė ir net labai.
Tylus beldimas už sienos darėsi vis tolimesnis.
Netikėtas sniegas nudžiugino bendrabučio kates ir galbūt vaikus.
Pasikartojantys balsai Jai darėsi per daug vieniši.
Norėdama nebūti viena žaidė su kiemo vaikais, glostė jų švelniai šviesius plaukus.
Senelio kosulys įkyriai aidėjo palatoje.
Tirštas, lyg pieniška sriuba rūkas leido įsivaizduoti, kad sninga, kad už lango siaučia pūga.
Ant voratinklio šokantys rasos lašeliai nenukrito net tada, kai pakilo vėjas.
Katė it statula sėdėjo ant palangės.
Nejaukiai pasijutusi tiesiog užsimerkė. Leidosi bučiuojama, glamonėjama.
Karšta kava pasidarė salta. Nebekvepėjo, kaip kadaise.
Girdėjosi juokas. Turbūt nuoširdus.
Vervilio dvare buvo gera gyventi.
Krentantys lapai įgarsino dieną, o vėjas buvo vardu Tautvydas