Širdies nerimas

Nerimas. Jausmas, tarsi tūkstančiai drugelių plasnotų krūtinėje. Minčių gijos sumazgytos tūkstančiais mazgelių ir gličios, tačiau veda į vieną minčių rezginį. Kas bus? Kaip toliau gyvensiu?..
Tuščias kambarys, tušti spintos skyriai. Skutimosi putų likučiai ant kriauklės vonioje ir geltona peleninė balkone. Jo paliktas sunaudotas skutimosi peiliukas ir purvas koridoriuje. Ir mano širdyje.
Jo nebėra. Jis išėjo, nepalikęs net trumpo raštelio. Radau tik lenktinį peiliuką surūdijusiais ašmenimis bei nosinę sulankstytą trikampėliu. Nosinę radau už lovos. Pagalvė vis dar prisigėrusi jo kvapo.
Nerimą malšinau cigaretėmis ir pigiu vynu, skambindama seniems draugams ir pažįstamiems, kurie manęs jau bebeprisimena. Ėmiau daryti dalykus, kurių anksčiau nedarydavau - nusipirkau kambarinę gėlę, kurią mačiau tavo kambaryje. Nusipirkau akvariumą be žuvyčių, tik su pilna įranga ir žolėmis. Grįžusi pripyliau vandens, sumečiau žoles ir pirštais imituodama bangeles spoksojau. Vaizdas man priminė jūros dugną, kurį abu matėme aną vasarą benardydami.
Sakysite tai savęs kankinimas? Galbūt, tačiau kančios išgryninimas visuomet priveda prie noro keisti gyvenimą. Ir noro gyventi kitaip negu buvo priprasta.
Ir atrodo atėjus pavasariui, nerimas išnyko. Kad grįžtų su didžiausiu griausmu, ašarų pavidalu, pamačius jį su kita moterimi.
Ryšys su juo paliko didžiulę skylę, tuštumą, kurios neužpildė nei nauji užsiėmimai, nei vyras, ateinantis kiekvieną savaitgalį su šampano buteliu ir vynuogėmis.
Laukimas ir drugeliai krūtinėje dabar mano gyvenimo druska. O persūdytas maistas kenkia inkstams.