Galbūt M. dar kartą

Ji sedėjo prie kieto medinio stalo ir tartum skulptūra žiūrėjo į priešingą pusę nei aš, nes aš jaučiausi esąs voras, slaptu Luvro koridoriumi einantis prie pačios gražiausios pasaulyje skulptūros.
  Blausi kambario šviesa apšvietė ką tik iškeptą pyragą. Buvo keturios valandos ryto. Aš buvau nealkanas, tačiau matydamas avietes ant jos lūpų, nevalingai prarijau septynias avietes. Matydama mano tolygiai nuo jos lūpų besileidžiantį žvilgsnį, ji nukėlė savo dešinę koją nuo kairosios. Taip mano akyse sugriuvo pati tobuliausia pasaulyje skulptūra.
  Staiga ši skulptūra atgijo mano atmintyje, nusišypsojo ir pažvelgė į mane. Nors jos šypsena buvo pritrenkianti ir tai trukdė akių kontaktui, bet vis dėlto tai nebuvo priežastis, dėl ko aš nuleidau akis. Iš jos akių sklido tik nuolankumas ir draugiškumas, bet nieko daugiau. Neaišku, ką ji būtų mačiusi mano akyse, bet aš tada buvau girtas, o dabar aš verkiu dirbtinai, nes tikras verksmas negali taip staigiai aprimti, tuo labiau, jei dėl to buvo kaltas iPod'as.
Meilės nėra, yra tik abejonė, kad ji turėtų būti.