Kaip mažas princas stoviu ant pasaulio krašto,
Karštai juokiuosi ir gūdžiai verkiu.
Skaitau prasmės žodžius iš Švento rašto,
Tačiau gyvenimo tiesos vis nerandu...
Ironiškai Varūną klausiu,
Kodėl chaosas siaučia tarp žmonių,
Kodėl gudrusis blogis naivų gėrį skriaudžia,
Kodėl paklydo meilė tarp širdžių...
Atsakymų sacharoje klajoju
Ir pasimetus kryžkelėje suklumpu:
Beprasmiškai mintis lyg šachmatus dėlioju,
Bastausi lyg benamio akys tarp pasiklydusių žvaigždžių...