Mėlynos akys

Mėlynos akys, žili banguoti plaukai ir rankos, kurios sugebėdavo apginti, paguosti ir sukurti mažus stebuklus, kurie dabar guli papuošalų dėžutėje ir yra saugomi, kaip didžiausi lobiai. Mažai mergaitei Jis buvo pasaulis. Jis ją mylėjo labiau už viską, ji jam jautė tą patį ir dabar jaučia, nepaisant to, kad jo nebėra...
  Ar šviesdavo saulė, ar lydavo lietus du neišskiriami draugai traukdavo aplankyti medžių, paukščių, pavasari prisirinkti žibuoklių, o žiema statyti sniego rūmų. Jie eidavo lėtai, neskubėdami ir visada mažoji rankutė laikėsi didžiosios. Mažoji mergaitė jautėsi tokia rami ir tokia saugi, ji manė, kad aplinkui yra tik laimė, šiluma ir grožis. Tačiau nuo tos dienos, kai ji paskutinį kartą įspraudė savo rankutę į didžiąją ranką ir kai paskutinį kartą išgirdo žodžius „mano mergaitė, mano... “ ji suprato, kad gyvenimas visada duoda, bet visada ir atima.
    Dabar po daugelio metų viena mergina norėtu rasti tokią šalį, kur bent trumpam, bent vienai minutėliai ji vėl galėtu pajausti savo senelio ranką savojoje...