[...]

Bespalvė tyla, o gal įžuli šviesa,
Neša ir drąsko mane... lyg norėtų,
Norėtų man pasakyti kažką...
O širdis... širdis kaip visada,
Pati už save šnabžda kažką...
Kartais svarstau, ką ji man kalba...
Kodėl? Ir už ką?...
Aš jos nesuprantu, ko ji nori iš manęs!?
Kiek ji gali kai jai skaudu,
Staugti gresmingiausiu vilku,
Kurio nasrais teka kraujas skausmu...
O kai jai gera ji plasnoja, kyla
Kyla į pačią žydriausią ir šviesiausia padangę
Skristi paukščiu... tokiu laisvu, lengvu...
Lyg turėtu begalę sparnų,
Kuriuos užvestų ir priverstų pakilti
Svajonės... plaukiančios gyvenimo laiku...