Senukai

Vaikštinėjau po santechnikos skyrių. Rinkausi klozetą. Išsirinkau nuostabios elipsės tūliką ir pyst per jį su kirviu. Neblogas kirvis. Užtat tūlikas pabiro į šukes. Pažiūrėjau į etiketę, parašyta „Keramik“. Mat kaip. Pašikau ant sudužusių  klozeto šukių, hemorojaus išvargintas šikau kokias 15 minučių. Deštimąją mano palaimos minutę sudrumstė senukų konsultantas su pižoniška auksine grandinėle ant rankytės. Jis jau norėjo kažką sakyti, bet aš jį nutildžiau savo kirvio kotu. O jis gi konsultantas, galėjo tualetinio popieriaus atnešti.
  Prisistatė ir daugiau konsultantų ir man nieko kito neliko kaip tik pasigriebti fiskarusą, kurio ašmenys įpjovė man pirštuką. Aš surikau:
- Au, - ir fiskaruso ašmenys praslydo kiekvienam iš konsultantų. .

Pagaliau aš tapetų skyriuje! Nusipirkau tapetus su zuikučiais, aišku už juos man nereikėjo mokėti. Išsiklijavau namie ir galvojau apie dukrą, kurią nužudžiau senukų apšvietimo skyriuje. Man pasidarė taip liūdna, kad aš iš aktyvaus visuomenės nario, tapau pasyviu stebėtoju. Sėdejau ant gatvės grindinio judriausioje miesto gatvėje.

Ištrauka iš senuko Šerloko Holmso užrašų:

„Intelektu nepasižymintis, tačiau agresijos nestokojantis jaunuolis sėdi ant šalto betono vieną tamsią rudens naktį. Ir ką gi galėtų veikti čia pilnametystės nesulaukęs jaunuolis? O gi jis stebi žmones ir jam nepatikusius sumuša. „

Dabar jo užrašai buvo mano kišenėje. O jis pats gulėjo šalia pliko medžio. Vis dėlto tie senukai tokie dideli ir sunkūs.