Aš te noriu pasakyti šitą žodį pavėjui, kad tave pasiekęs, mano meile, šilkiniu šnabždesiu sušildytų ir parėjusią mane sapne primintų, nuramintų.
Čia, kai rankų tinkluose prisiminimai neramiai blaškysis atstumo pėduose sutiktum mano pėdsaką palikusi aukštoj žolėj, kad žengtumei kartu priėmęs jį po išmaldautu ilgesio padu priglaudęs, sušildęs, išdžiovinęs.
Ir kad mane žvakės žibury regėtum, kad girdėtum sakinių ošimą bailų, lietimo švelnųjį birimą kur gąsdino nakty primindamas išsiskyrimo baimę gąsdinant, pravirkdant, nepaliaidžiant.
Už tai, kad leidai man patirti virpulį giliausią bundant kantriausiam ilgesiui tavęs, už dangaus šviesos plakimą rytmetį skaisčiausią, už svajonių kilimą margiausią ištartą mylimiausiuoju tembru.