Geresnis už žmogų (III)

Paprastas trijų litrų talpos stiklainis, liaudyje dar vadinamas „triochlitrovke“, – ko gero vienas iš masiškiausių Sovietų Sąjungos reliktų. Gal pagal gamybos kiekį jis ir nusileidžia, tarkim, briaunuotosioms stiklinėms ar Michailo Timofejevičiaus sistemos žaisliukams, bet užtat garantuotai lenkia „gumos gaminį nr. 2“ bei visas tarybines transporto priemones kartu sudėjus. Galima valandų valandas iššvaistyti apdainuojant neatsiejamo marinuotų agurkėlių, gardžios uogienės ir tikro kaimiško pieno palydovo gerąsias savybes, tačiau to vis tiek bus negana.
      Ko tik nematė įvairių trilitrių vidus per savo ilgą gyvenimą. Į juos buvo pilstomas atidirbtas tepalas, medicininis (ir ne tik) spiritas, pirmuose sovietiniuose „siaubiakuose“ – net ir kraujas.
      Bet ar kam nors teko matyti ten įkištą ateivį?

      Ne, jis nebuvo tas tipinis didžiagalvis juodaakis žaliukas ir neturėjo čiuptuvų, ar siurbtukų. Po velnių, aprašyti, ką jis „turėjo“, o ko „ne“ iš tikro yra gana problematiška.

        – Jooomajooooo... – išstenėjo Natalija. Tai, matyt, buvo kultūringumo viršūnė, nes, pavyzdžiui, man į galvą atėjo tik kur kas nepadoresni žodžiai.
        – Gerai pasakyta, – Dmitrijus švelniai, lyg vaiką pakėlė nuo žemės stiklainį, atlenkė staliuką ir padėjo ant jo savo brangenybę. Geriau įsižiūrėjęs, supratau – pirmasis mano įspūdis buvo pernelyg klaikiai tikslus.
      Visų pirma, tą..., khem, tarkim padarą, neįmanoma pavadinti niekaip kitaip, tik „ateiviu“. Pro keisto, balkšvo šerkšno (tikriausiai tik jo dėka nukritęs stiklainis nesudužo) voratinklį, kuris su sniego karalienės pavaldinio elegantiškumu buvo iš išorės aptraukęs stiklines sieneles, matėsi nuolat judantis, pulsuojantis bei besivartantis gyvūnas, turintis tiek sulaužyto bei surangyto driežo, tiek Pablo Pikaso nupiešto Mikės Pūkuotuko bruožų – buvo toks pat lankstus, slidus ir šlykštus (atleiskit už stiproką posakį) kaip pirmasis, ir dar labiau neįtikėtinas už antrąjį. Prie viso to, rodos, jis kentėjo nuo nemigos ir dabar vartėsi stiklainyje, norėdamas užimti kuo patogesnę padėtį.
      Pabandžiau pajuokauti. Vis dėl to kažkokia dalis manęs dar neįsitikino pastarųjų įvykių realumu ir laukė kol Dima sušuks: „šypsokitės, jus filmuoja! “.
        – Čia mūsų proto brolis iš Marso? – paklausiau. Vargu ar kas nors suprato bent dalį mano žodžių, kadangi burna kažkodėl buvo pilna seilių, o galva – kvailokų minčių apie kuo skubesnį dingimą iš šio nenormalaus sapno.
      Dmitrijus prisivertė nusipurtyti debilo šypsenėlę. Net nesvajojau, kad jis ims ką nors aiškinti, bet būtent taip ir atsitiko:
        – Kai aš jį pirmą kartą sutikau, man irgi tokia mintis kilo. Nieko nepadarysi, taip jau žmogus sutvertas – ką nors nematyto iškart priskiria prie mistikos. Ateiviai, velniai, dvasios visokios... – jis prunkštelėjo, – taip iškart ir sakyk, kad su fantazija problemos.
      Maždaug tuo momentu iš transo pabudo Natalija.
        – O... Žinok... Jeigu aš, šitą, dabar tarkim rėkt pradėčiau? Arba bėgčiau mentus pakviest?
      Šaunuolė mergaitė. Iškart įsikirto, kad čia ne pokštas, ir kad gyvenimas kartais gali būti pernelyg nerealistiškas.
        – Bėk. Rėk. Daryk ką nori, tik aš tau nepatariu, – klounas atbulas peržengė be gyvybės ženklų tysančią moterį, paskui vertinančiu žvilgsniu nuo galvos iki kojų nužvelgė Natašą. Visai kaip dailininkas, rinkdamasis modelį naujam portretui, arba... Ech, kokios kvailos asociacijos. Bendrai, turint omeny merginos išvaizdą, nėra ko stebėtis.
        – Nors palauk. Žinai ką, Nataška, rodos turėsiu tau ir tavo kavalieriui kovinę užduotį, – paskelbė jis, paskui nekreipdamas dėmesio į mūsų sumišimą ir po nosimi burbuliuodamas kažką panašaus į „kiek per jauna, gležnoka, užtat kieta... Ai, tiek to, turės tikt“, kurį laiką susimastęs pastovėjo. – Apsirenk, – galiausiai metė, pasilypėjo ant sėdynės ir ėmėsi atlupinėti užsikabinusį savo krepšį.
– Negaliu jūsų čia palikti, turėsit eit su manim. Greitai, aš pasakiau greitai!
      Mes vis dar stovėjom kaip įkalti. Nesveikas jis, ar ką? Taip ir paklausiau:
        – Tu nesveikas?
        – Taip. Tokių pusgalvių kaip tu dėka man jau dvi savaites skauda galvą, o dėl spartietiškų gyvenimo sąlygų nervai visai pasileido. Ir nusipraust neprošal būtų. Bet jūs, kaip matau, nė velnio suprast nenorit...
      Genijus. Ir kodėl aš tada jam netrenkiau? Nors dar ne vėlu ištaisyti šią klaidą. Stebėdamas Dimą, besikankinantį su užsispyrusiu krepšio užtrauktuku, pajutau kaip ima niežtėti kumščiai.
      Rodos jam pagaliau pavyko. Neva už žmogų daug geresnis padaras dingo po apsilupusiu užrašu „Nike“, ir jo savininkas nusprendė pašvaistyti dar šiek tiek laiko.
        – Dabar taip, ponai ir ponios. Panelės irgi. Mūsų matyti kareivėliai, bendrai paėmus apie dvidešimt ne kvailų ir ne tik muštis mokančių vyrukų, šiuo metu sėkmingai aukštyn kojomis verčia traukinį. Jei norit, aš galiu pas juos nubėgti ir parodyti šitą, – jis kilstelėjo krepšį, – tada visi, kas su manim bendravo, bus palaikyti tiesiog nereikalingais liudininkais ir neribotam laikui uždaryti... Na, gana toli. Ten, kur šalta.
        – Pasvajok – sumurmėjau.
        – O tu geriau patikėk, jie tą net labai gerai moka. Vaikeli, ar seniai tu esi pažįstamas su Rusijos Federacijos saugumo sistema? Galvoji, kad jei jiems ant lėkštutės atneši gyvą ir krutantį, bet mažumėlę nežemišką organizmą, jie tau galvelę paglostys ir paleis?
      Taip aš negalvojau.
        – Tai va, judu dabar spręskit. Aš jau per senas ant kupros gyvą kontrabandą tampyti, bet nepaisant to noriu, kad mūsų žaliasis draugas patektų į geras rankas. Bėgti vienam, manau, yra savižudybė, mieliau iškart imsiu ir pasiduosiu valdžiai. Tiesiog skaudės mažiau. Ir nebijokit, tardytojui lyg tarp kitko mielai pridursiu, kad šiame kupė buvę žmonės matė kai ką negero.
      Natalija su garsiu ūžtelėjimu užsegė džinsus, pasitaisė megztinį ir, nurijusi seiles, kelis kartus nusikeikė. Paskui pridūrė:
        – Tai tu nori, kad mes tau padėtume nežinia kur nunešti šitą nežinia ką?
        – Taip. Kitokio pasirinkimo mes neturim, bet jo ir nereikia. Tu, Nataša, ko į Piterį važiuoji?
        – Nesvarbu.
        – Aišku. O jūs, jaunuoli?
        – Ėėė... Pas gimines ir šiaip... – jei rimtai, Sankt Peterburge turėjau tvarkytinų finansinių reikalų, apie kuriuos pašaliniams žinot tikrai nebūtina. Kad reikalai be didelių nuostolių gali būti atidėti, irgi nusprendžiau nesakyt.
        – Giminės palauks, „nesvarbu“ irgi. Tu, būk geras, žvilgtelk, kas mūsų nualpėliui atsitiko.
      Padariau kaip lieptas. Šnibždėdamas „Pavlikai, Pavlikai, tau viskas gerai?“ už peties pajudinau gulintį paauglį. Jis atplėšė nuo pagalvės išbalusį veidą ir su panika pažvelgė į mane.
        – M, mano vardas Piotras. – sumurmėjo.
      Būtų gana juokinga, jei nebūtų taip liūdna.