žalių žiogelių pakviesta

Patariama skaityti tik pasitelkus muzikos terapiją.


Saulė. Giedras ir draugiškas dangus, skanūs it grietinėlė debesėliai, skambi žiogelių simfonija.
Ji numetė ant neplautų grindų nutriušusią zomšinę rankinę ir atsisėdo prie stalo. Rytoj. Jau rytoj. Taigi... Rytoj ji perlaiko Lietuvių kalbos egzaminą. „Gėda, ar ne? “ To jos klausė mama, mokytoja, draugės, buvęs vaikinas. Visi, kurie dabar sėdi ramūs ir nekreipia dėmesio į jos bėdas. Į tai, kad baimė it įkyri musė skraidanti aplink jau rytoj nutūps ant peties. Ir bus sunku, sunku...
Žiogeliai. Jie nesiliauja. Ji uždarė langą ir užsidengė ausis.
-Priedėlis, priedėlis... Kas po velnių tai yra?!
Įkyri saulė. Įkyrūs žiogeliai. Bet jie taip gražiai, taip gražiai griežia savo miniatiūriniais smuikeliais...
-Priedėlis, tarinys... Išplėstinės aplinkybės...
Tuščia. Nieko nepamena, nieko nesupranta. Atrodo, kad pirmą kartą girdi apie tuos dalykus. Bet užtat žiogeliai!
Ji atsistoja prie lango. Skverbiasi saulė... Į kambarį, į pasąmonę... O kad taip lengvai įsiskverbtų dalyvių daryba ar dar kas nors!
Pieva žalia. Žalia, žalia, nuostabiai žalia. Lyg darbšti senolė būtų išaudusi šį svetingą ir minkštą kilimą.
-Aš irgi norėčiau jame apsigyventi... Kaip žiogelis...
Ji bando susikaupti. Vėl atsisėda prie stalo, atsiverčia dar vieną rašybos žodyną.
-Taip... Nosinių balsių šaknyje rašyba... – Beveik rimtai ištaria.
„O jeigu aš turėčiau tokį smuiką? Ir erzinčiau visus, kam rytoj egzaminas? “ – Užsimerkus pagalvojo.
Žiogeliai. Vis garsiau ir skambiau. Virpina savo stygas gražiau už visas pasaulio muzikas. Net pro užvertą langą... Pasidaro labai šilta.
Ji atidarė tokį seną ir tokį murziną šleivį langą. Įkvėpė vasariškos žiogelių muzikos ir gaivaus kilimo aromato. „Eik mokytis“ – paliepė sau tyliai. Bet ne. Kažko trūksta. Širdis neleidžia, viduj – protestas.
Nuotaika. Lengva, pakili, o kartu ir nerami. Taip, viskas dėl prakeiktojo rytojaus. O jeigu jis neišauš? Jei ateis pasaulio pabaiga po kelių valandų? O ji jas praleis... besimokydama?
Žiogeliai. Kilimas. Saulė, saulė, saulė. Vasara!
Ji vėl įkvėpė ir užpildė plaučius gyvenimu, laisve, troškimais. Pažvelgė į ant stalo gulinčias knygas. Į pievą. Į knygas. Vėl į pievą.
Trenkė rankoje laikytą parkerį į neplautas grindis ir išbėgo. Bėgo į pirmą aukštą, tada, praskuodusi virtuvę ir tuščią koridoriuką, į kiemą. Lėkė pieva, lėkė, kol nebesimatė jos kambario lango, knygų, kol nebesigirdėjo pravažiuojančių automobilių.
Vasara!
Taip sušuko siela ir pargriovė ant žemės jos šeimininkę. Ši paslika gulėjo tarp žiogelių, ant minkšto kilimo, ir klausėsi taip arti, rodos joje pačioje esančios muzikos.
Kūnas buvo sunkus. Jis grimzdo žemyn tarp žolių, o jaunystės pilnos akys gėrė skanius debesėlius su saulės užpilu.
Vasara!
Žiogeliai... Griežkit, nenustokit...
Vasara!
Ji užmerkė pasaulio prisigėrusias akis. Gyvens. Nors šias kelias valandas.
Vasara...

                                                                                                                        erika žėkaitė, 2008 ruduo (kaip bebūtų keista).