1000 kartų apie meilę ir dar 1000 kartų apie meilę Tau

Autoriaus žodis:

Kai rašiau tai mano pirštai tiesiog nespėjo bėgioti per klaviatūros klavišus, kiek minčių ir emocijų, kurias norėjosi išreikšti manyje sukosi. Aš rašiau su ašaromis, kurios kaupėsi ir galiausiai riedėjo mano skruostais. Rašiau su neapykanta visam pasauliui. Aš rašiau šitaip į tai įsijautus jog net nepastebėjau kaip parašiau eilinės melodramos scenarijų, begalo kvailą ir banalų. Tačiau... Kad ir kiek kartu skaityčiau - širdyje kažkas suvirpa. Nes aš bijau kadanors patekti į tokią situaciją, iškęsti visą tai, galiausiai pasiduoti ir pabaigti viską pačiu žiauriausiu būdu. Tačiau man patinka tai jausti, visą tą skausmą skaitant, įdėti trumpam savę į veikėjos rėmus, trumpam gyventi jos jausmais. Tikiuosi tai pavyks ir jums, ir tikiuosi kažkas jūsų viduje suvirpės. Ir dar tikiuosi jog niekada neteks to patirti ir išgyventi.




1000 kartų apie meilę ir dar 1000 kartų apie meilę Tau

2028m. Liepos 15d.

Štai, jau lygiai dešimt metu kaip mes kartu. O rodos, dar tik vakar susipažinom, dar tik vakar visa šita pasaka prasidėjo, tik vakar. O štai, kai atsisuki atgal - jau dešimt metu. Dabar laikrodžio rodykles linksta link septynių. Tavęs dar nėra namie, tai gerai. Aš dar nespėjau visko sutvarkyti, pati susiruošti.. Noriu, kad šis vakaras taptu dar ypatingesnis. Žinau, kaip tu dievini romantiką -kambarį apšviesta žvakėmis, smilkalų kvapą ore.. Dabar net man tai atrodo ypatingai, nors pati viso šito tikrai nekenčiu. Tačiau ta begalinė meilė tau verčia pamėgti visa tai. Dieve... Juk dėl tavęs galėčiau viską. Nes mano meilė tau... Pati net neįsivaizduoju kaip sugebėjau pamilti tave šitaip beprotiškai, kaip pasidaviau tavo kerams. Reikėtu prisipažinti, kad dabar  aš priklausau tau. Tiek siela, tiek mintimis, tiek kūnų.. Aš tavo ir tu tai žinai.
Iš spintos galo išsitraukiu seną, juodą, kartoninę batų dėžę. Joje gražiai į maišelį įdėta juoda suknelė. Tu man visada sakydavai, jog su ja atrodau nuostabiai. Ir šiandien noriu tau atrodyti nuostabiai, tačiau, kad ir kaip nenorėčiau tenka pripažinti, jog dabar tikrai nesu pati nuostabiausia vilkėdama ją.. Suknelė braška per siūlęs ir mano figūra nebe tokia kaip ankščiau.. Tačiau tikiuosi tu pamatysi, kad svarbiausia ne tai. Svarbu tai, jog aš pamenu. O gal tu net ir nepastebėsi, kad dabar ties mano šlaunimis yra susirinkęs nemažas celiulito sluoksnis, pilvas šiek tiek padidėjęs.. Tačiau, prieš šią nuostabią dieną (ir suknelės vilkimąsi) aš tikrai gerai pasiruošiau. Kaip - tai išliks mažytė mano paslaptis...
Lėtai apsisuku aplinkui, jaučiu kaip suknelė nuo sukilusio vėjo gūsio šiek tiek pakyla, o po to vėl lengvai nusileidžia.. Visai kaip tada, kai sukdavomės pievoje, o po to kuo ramiausiai griūdavome ir paskęsdavome žolėse. Nei vienos dienos praleistos su tavim, peršiuos dešimt metų aš nepamiršau ir neketinu pamiršti.. Visi prisiminimai tobuli, kaip ir dabar viskas čia. Trūksta tik vieno dalyko – tavęs. Tik tavęs iki visiškos tobulybės ir pilnos laimės. Galvojant apie tave, apie tai kaip nuostabiai leisime šį vakarą kūnų nubėga malonus šiurpuliukas, veide iškyla plati šypsena, verčia jaustis kaip aklai įsimylėjusią šešiolikmetę.
Laikrodžio rodykles kyla ir leidžiasi... Sukasi. Pakyla ir leidžiasi... Savo skrodimu sudrumsdamos kambario tylą. Nuo žvakių laša vaškas. Mano krūtinėje stipriau pradeda spurdėti širdis. Tavęs dar nėra. Rodyklės dar pajuda šiek tiek į priekį - aštuonios. Kada tu pasirodysi? Jau turėtum grįžti, jau turėčiau išgirsti tavo žingsnius, girdėti kaip žvanga tavo didžiulė galybė raktų, girdėti kaip pasiėmęs vieną raktą įkiši jį į spyną r apsuki tris kartus. O tada pagaliau išvystu tave ir tavo be galo gilias, mėlynas akis, pilnas laimės. Deja, tavim net nekvepėjo. Aplinkui nebuvo nieko, kas dabar leistu suprasti kada tu grįši. Pamažu, rodyklių judėjimas, jų sukimasis, kylimas ir leidimasis pradėjo mane pjauti. Kur tu?
Devynios. Dar nenoriu tau skambinti. Nenoriu buti įkyri, tau priminti, kad jau turi būti namie. Galbūt tu užtrukai ieškodamas man atvirutės? Galbūt kamščiai? Galbūt... Ne. Tau viskas gerai tu tuoj grįši.
O laikas vis bėga, vis greičiau ir greičiau. Nebegaliu tverti. Pasiimu telefoną, surenku tavo mobilaus numerį. Tyla, žudanti tyla. Pagaliau išgirstu tavo balsą:
-Klausau
-Sveikas
-O... Labas, - tu toks nustebęs.
-Jau vėlu. Kažkas nutiko?
-O kiek dabar?
-Puse dešimtos..., - negi neturi šalia laikrodžio?
-Atleisk.. tiesiog (ilga pauzė.. per ilga pauzė, pagaliau tavo virpantis balsas) atleisk, darbe užtrukau. Grįšiu šiandien vėlai, nelauk manęs.
-Bet, šiandien... Nejaugi pamiršai?
-Ką?
-Ne, nieko... Dirbk, netrukdysiu. Iki.
-Iki, saulute, - ir viskas nutyla. Nejaugi jis pamiršo? Ne... jis tiesiog... Nenorėjo manęs sveikinti telefonu, ne.. O gal? Ne, baik. Juk jis taip negalėtu. Užpučiu žvakes, šiek tiek apsitvarkau. Nusivelku juodą suknelę ir lyg brangiausią daiktą vėl atsargiai sulankstau. Su giliu atodūsiu, nenorom vėl paslepiu spintoje. Pasikloju lovą. Dar ilgai žiūriu į tuščia vietą, kurioje turėtum gulėti tu. Tyliai ištariu: labanaktis, ir įsivaizduoju kaip tu mane pabučiuoji ir atsakai: labos. Dėja... Nusisuku. Širdyje kažkas maišėsi, dažėsi juodomis spalvomis. Akyse pradėjo kauptis ašaros. Stipriai suspaudžiu antklode ir užsimerkiu.. Jis nekaltas, jei jis tik galėtu - dabar būtu čia, raminu save.
Pabundu. Išgirdau kaip atsidarė duris. Sudrebėjo spintelė. Jis grįžo. Po minutėlės jau kambaryje, nežinau kodėl, bet apsimečiau, kad miegu. Jis nusirengia, atsigula šalia, nusisuka. Nuo jo dvelkia šalčiu... Cigaretėmis, alkoholiu. Saldžiais kvepalais. Atsargiai žvilgteliu i elektrinį žadintuvą, jame raudonai švyti 04: 36. Krūtinėje suspurda širdis. Ne, jis tik sunkiai dirbo. Jis stengiasi - dėl mūsų.

Liepos 16d.

Rytas. Atsikeliu. Už lango skaisčiai šviečia saulė, jis vis dar miega. Einu kavos. Nieko nėra ryte geriau už kavą. Ant stalelio vis dar stovi žvakės - šiek tiek liūdna. Letai siurbčioju kavą.
-Labas rytas, - girdžiu jo balsą, šiek tiek prikimusį.
-Labas, kelintą vakar grįžai?
-Apie antrą. Tu jau miegojai...
Ot kur melagis. Bet...
-Atnešti tau kavos?
-Ne, pats nueisiu.

-Žvakės... Gal tikrai vakar kažką pamiršau?, - vėl girdžiu jo balsą. Nejaugi jis tikrai pamiršo? Negali to būti...
-Na... ne. Tiesiog... Norėjau pabūti ramiai, prieblandoje.
-Bet tu nemėgsti žvakių, ar aš klystu?
-Su laiku pamėgau, - nusišypsau ir išeinu, nuryju skausmo kartėlį. Galvoje iš šokstą tokios mintys, kad net... Aš žinau, kad jis kažką slepią, bet pati sau meluoju. Kodėl? Nors šiaip aišku...  Viskas jau senai aišku.


Liepos 20d.

Vėlus vakaras. Jo vėl nėra. Išeinu į balkoną parūkyti. Jis nemėgsta, kad aš rūkau. Bet pats mane verčia. Vėl užtruko darbe? Skambinu i mobilųjį - išjungtas. Skambinu į darbą, po ilgo laiko atsiliepia kažkokia mergina.
-Atleisk, jo jau nėra... gal jau išėjo prieš dvi valandas, gal pas draugą kur, - šie jos žodžiai lyg peiliai į širdį. Toliau stoviu balkone ir rūkau. Pradėjau jausti kaip mano širdis tuštėja. Po valandos einu miegoti.. Vartausi, negaliu užmigti. Jo dar nėra. O Viešpatie...

Liepos 21d.

Rytas. Jo šalia nėra. Apeinu butą - taip pat nėra. Kur jis buvo visą naktį? Kur jis dabar? Skambinu jam - telefonas vis dar išjungtas. Į darbą skambinti nebenoriu.
Po dviejų valandų girdžiu kaip į spyną įkišamas raktas, kaip visada apsukamas tris kartus. Į butą įeina jis. Vėl saldus, moteriškų kvepalų kvapas pasisklaido po butą. Pykina. Nuo jo, nuo kvepalų, meilės, ar mano naivumo – nežinau. Nieko neklausus padedu jam nusivilkti ir nutempiu į dušą. Ne, jis negirtas. Tiesiog, noriu, kad atsigautu. Visas užsimiegojęs.
-Kur vakar buvai?
-Atleisk, saule, norėjau paskambinti, bet vis neturėdavau laiko. Vėl užtrūkau darbe žinai gi..
-Nežinau, eik pamiegok.
-Negaliu, man juk reikia į darbą.
-Dirbai visa naktį ir vėl reikia? Eik miegot, nepražus jie be tavęs, - nuvedu jį į lovą. Šiek tiek su pykčiu, jau norisi rėkti. Bet...
-Tu pati geriausia. Nepyk, saulute, kad viskas taip.. Aš tave myliu, žinai?, - O dieve... kaip jis lengvai gali mane papirkti.
-Aš irgi tave... myliu.

Rugpjūčio 5d.

Namo jis grįšta vis vėliau ir vėliau. Kartais negrįžta. Vis ginasi, kad dirba. Nors... Darbe jo niekad nebūna. Grįžta kvepėdamas tais pačiais moteriškais kvepalais, dažnai nubučiuota apykakle. Bet aš per daug aklai jį myliu, kad galėčiau pasiduoti, pripažinti tai kas matosi atvirai, aš negaliu leisti sau suprasti to. Aš nenoriu jo visiškai prarasti, jis tolsta nuo manęs. Nenoriu pati jo stumti dar toliau, keldama pavydo scenas, skandalus. Svarbu yra tai jog jis dar  mane myli. O gal jau nebe? Vis dažniau ir dažniau jis elgiasi su manim kaip su svetima. Dažnai atstumia, nebenori kalbėtis. Mintys pačios lenda į galvą, skaudina mane, verčia pagaliau pripažinti. Tačiau, aš nepasiduosiu. Neketinu, jis buvo mano, jis bus mano. Mano arba nieko. Su manim arba...


Rugpjūčio 15d.

Viskas kyla ir leidžiasi.. Kyla ir leidžiasi. Tik neina geryn. Aštunta diena kaip verčiuosi per galvą, kad tik jo neprarasčiau. Bet jaučiu, kad jis tolsta. Vėl pradėjau rūkyti. Jo džinsu kišenėje radau kitoks nuotrauka. Dieve, kokia ji graži. Kokios jos akys, lupos, krūtine, visa figūra. Lyg nuo žurnalo. Dabar ji atrodo tobula, tokia pati kaip aš buvau... Prieš 20 metų. Tačiau, nors jau pamažu tenka viską pripažinti ir atsimerkti - neketinu jo paleisti. Galbūt jau tampu paranojikė, bet mano meilė per daug stipri. Ir jei dabar kas nors jį išmanęs atimtu - man būtu per sunku be jo.

Rugpjūčio 16d.

Šiąnakt jis nemiegojo su manim. Kalbėjom su juo apie mūsų gyvenimą. Su kiekviena diena. Nors ne, su kiekviena minute jis tolsta... Tolsta nuo manęs ir vis atviriau ir atviriau man tai atskleidžia. Leidžia suprasti, kad jo meilė pamažu gęsta.
-Aš bijau, - apkabindama jį pasakau
-Ko tu bijai?
-Kad mūsų meilė byra.
-Nepradėk, žinai, kad taip nėra. Tu niekad manęs nesupratai...
Jis išėjo su sijais žodžiais. Darosi sunku. Atsisuku į kitą šoną, vėl atsigulu ant nugaros, žiūrių į veidrodį. Ir pagaliau sušunku:
-Nesuprantu ko? To, kad tu turi meilužę? Nejaugi tai naujas būdas mane sužavėti? Ar būdas stiprinti mūsų meilę?, - deja atsakymo taip ir nesulaukiu. Tik išgirstu stipriai užtrenkiamų durų garsą. Na ir gerai, nereikia man tavęs. Ir dabar mane kažkas pririša prie lovos ir pamažu mane pjausto, palieka lėtai čia kankintis. Nori, kad vis dar jausčiau ką iš tikro reiškia žodis meilė.


Rugsėjo 3d.

Mano širdyje vis dar dega meilė, su kiekviena diena, su kiekvienu smūgiu, kiekviena jo keliama kančia ji tik auga... auga ir mane žudo. Jaučiuosi lyg tuoj išprotėsiu. Aš ji vis dar myliu, o jis? Net to nepasako, o kaip man dabar reikėtu, kad jis prieitu, mane apkabintu. Pabučiuotu, vėl pavadintu saule... Kaip man to reikia. Širdis neleidžia, bet protas jau rėkia, kad jis tuoj išeis (tiek jis, tiek pats protas). Liepia pasiduoti, nuleisti rankas žemyn suprasti, kad viskas baigta. Bet dar save dar kankinu, aš dar ketinu jį susigražinti. Po šitiek laiko kartu... Vien dėl šio laiko kartu, jo širdy turi kažkas virpėti ir neleisti manęs šitaip palikti.


Rugsėjo 5d.

Isterija. Man begalinė isterija. Jis išėjo, užtrenkdamas duris, pasakė, kad grįš kai suvoksiu ką darau ir ką sakau, jis sako, kad aš viską išsigalvoju. Ir ta moterį išsigalvojau. Kad aš tik ieškau preteksto susipykti, kad aš iš jo šaipausi. Jog ne jis mane žudo, o aš jį žudau su savo nesveika ir iškreipta meilę. Nebejaučiu žemės po savo kojomis. Maldauju, neišeik. Kvėpuoti darosi sunku, rodos nebeįmanoma. Viskas sukasi, tik kyla ir leidžiasi...


Lapkričio 12d.

Jie sako, kad aš jau pasveikau ir galiu grišti namo. Jis paima mane už rankos, vėl pabučiuoja mano kaktą ir visiems pažada, kad neleis man nervintis, rūpinsis manim. Aš jam rupiu. Aš vėl jaučiu jį šalia. Taip keista vėl vaikščioti po butą. Išvis vaikščioti kai tavęs niekas nevaržo. Aš jaučiuosi taip nuostabiai. Aš vėl jaučiu jo meilę ir tai yra svarbiausia. Tiesa pasakius, atsisakiau daugybes dalyku, buvau pasiruošusi paaukoti net save. Ir štai man pavyko - jis sugrįžo. Deja, protas vis leisdavo suvokti, kad jis grįžo ne iš meilės, o iš gailesčio ir galbūt baimės. Baimės, kad jei kas nors man nutiktu dėl šito būtu apkaltintas tik jis.. Juk jį tai kankintu visą gyvenimą. Tai jam laužyti kaulus, neleistu lengvai kvėpuoti, ramiai gyventi.


Lapkričio 23d.

Jis laiku grįžta namo. Man padeda, manim rūpinasi. Pasakoja apie savo darbą, pažystamus. Sako jog man vis geriau, kad jam gera matyti kaip aš sveikstu. Sako, jog man tuojau nebereiks gerti vaistų, kad aš vėl būsiu aš. Ir, kad mes su juo vėl ramiai gyvensime pilnaverti gyvenimą. Ramu, nuostabu, vėl tobula, pripildyta šilumos, meilės ir džiaugsmo. Mes vėl viska pradėsim iš naujo, tik šįkart protingiau ir geriau.
Bet dažnai jo akyse matau melo kibirkštėles, dažnai jaučiu šaltuma,  puikią vaidybą. Dažnai matau kaip jam sunku šitaip man meluoti, o gal tiksliau sunku meluoti sau pačiam. Bet nenoriu to pripažinti, tiesiog noriu džiaugtis juo, jo meilę. Ir dabar nesvarbu kokia ji, svarbu jog man gerai, kartu su juo.


Lapkričio 28d.

Visi jau žino, kas man buvo nutikę. Sako, jog jis yra angelas, kad dabar labai daug ko atsisako, kad tik ilgiau būti su manim. Dauguma  sako jog nesupranta, kaip aš galėjau šitaip su juo pasielgti. Ką aš sau maniau, jie visi mane peikė, kad aš iš jo šaipausi, o po viso šito... Dabar užsikoriau jam ant kaklo, trukdau jam. Kad geriau paleisčiau jį, nei smaukiau su savo beprotiška meile.
Negaliu jų kaltinti, jie nežino, kad jis turi meilužę. Nors aš juk pati kalta, aš tai žinojau dvejus metus, tik.. Kai supratau, jog jis visai slysta iš mano rankų sugebėjau tai suvokti ir kažką daryti. Gal aš persistengiau? Ne... Jei yra meile - jos negalima paleisti. Už ją reikia kovoti, visokiais įmanomais būdais. Nors yra keli asmenys kuriems tai pasakiau, ar kurie patys tai suprato. Jie man taip pat siūlo jį paleisti, nes taip skaudinu tik save. Bando mano įtikinti, jog aš jaučiu jam nebe meilę, o tik prisirišimą. Dažnai mane pavadina egoiste, bando mane priversti suvokti, jog ne viskas ir neamžinai turi priklausyti man. Bando man įteikti, jog negaliu priversti jo manęs mylėti.

Gruodžio 3d.

Jis manim rūpinasi, rodo savo meilę, nors per vėlai, bet pasveikino su 10-tosiomis metinėmis. Ginėsi, jog norėjo padaryti staigmena, bet juk pati žinau koks jis neišradingas ir neoriginalus, tad jam prireikė laiko. O po to visi tie pykčiai. Sakė jei būtu dovaną įteikęs tada ji būtu lyg kyšis man jam atleisti, vėl susitaikyti.
Man pačiai jau geriau. Nebėra paranojos, isterijos, į galvą nelenda mintis apie savižudybę, naktimis geriau miegu. Atrodo gyvenimas vėl nuostabus, kaip tada - prieš tuos dešimt metų. Ir meilė po visko atrodo atgijo naujai.


Gruodžio 7d.

Kai atvirai pradėjau rodyti, jog man vis geriau ir geriau jis vėl atsipalaidavo, šiek tiek mane apleido. Vėl grįžo pas ją. Nusiramink, kartoju sau, - jis juk tave myli. Pasižiūrėk kaip jis su tavim elgiasi, kartais juk vyrams reikia atskirti meile ir seksą. Tad... Viskas gerai, mes busim amžinai kartu. Juk jis vakar man tai vėl pažadėjo.

Gruodžio 15d.

Vėl prasidėjo pykčiai, jis vėl išeina ir negrįžta iki iš naktų, ar net po kelių dienų. Grįžęs - pyksta. Lyg aš vėl pradedu savo isterijas ir nesąmonės, vėl jį smaugiu su savo meile. Riboju jo laisvę. Keisčiausia tai, jog šie jo žodžiai nebeverčia manęs pulti į neviltį. Jaučiuosi gerai. Galbūt jau pati nuskandinau savo meilę jam?


Gruodžio 24.

Jis išėjo. Pasakė, kad viskas baigta. Kad meiles senai nėra, kad jis nebegali žiūrėt į manę, kad aš jau pasveikau, galiu gyventi be jo. Aš stoviu ir verkiu prieš jį, laikau apsikabinusi jį, rėkiu, maldauju jo neišeiti, pasilikti su manim.. Sakau jam jog jis visas mano gyvenimas. Juk jis su savim išsineša visą mane. Maldauju, kad jis sugrįžtu. . Liepiu prisiminti visas tas akimirkas, visus bučinius, visus jo duotus pažadus. Bet jis stipriai užtrenkia duris, vėl viskas nusidažo juodai, nebėra žemės po kojom. Aš sėdžiu ir verkiu. Aš jo netekau. Taip sunku ir graudu širdyje, taip keista, netekti artimo, mylimo... Netekti žmogaus, kuris... O dieve, jis man tapo visas gyvenimas dabar jis išėjo.

Gruodžio 27d.

Nesinorėjo eiti namo, sėdėjau ant laiptų ir vis dar galvojau apie ji, bandžiau ir naiviai tikėjausi, jog kažkas ateis ir pavogs mano mintis apie ji. Deja, to niekada nebus. Po poros minučių šalia manęs atsisėdo maža mergaitę, gyvenusi visai netoli manęs. Ji dar nežino skausmo, ypač to kurį galėtu atnešti meilė.
-Ar sunku mylėti be atsako?, - paklausė ji manęs. Ir savo nuostabaus grožio akim nužvelgė manęs ir lėtai mirksėdama žiūrėjo į mano akis.
-Buvau kada susižeidus, labai stipriai?, - paklausiu jos.
-Pernai vasara labai stipriai įsipjoviau koją, labai skaudėjo, visur buvo daugybė kraujo, - ramiai atsakė ji ir nusikratė. Rodos, jai skaudėjo vėl tai prisiminus.
-Tai panašiai yra su meilę be atsako. Tu viena dieną eini ramiai gatve, šviečia saulė tau visi šypsos, bet staiga kažkas labai piktas ir stiprus pribėga prie tavęs. Jis tave parbloškia ant žemės, iš kišenės išsitraukia peilį ir prie visų, kurie tau taip šypsojosi pradeda tave išrenginėti, pjaustyti tave, lėtai kankinti, smaugti, juoktis, taip ramiai ir kartu isteriškai. Taip, jog net pats juokas tave pjauna. Jis tave taip kankina, taip iš tavęs tyčiojasi, o tu tik meldi, kad jis greičiau ištrauktu tavo širdį ir tave nužudytu. Nes po viso to nebėra prasmės gyventi, po to skausmo nebesinori nieko. Su meilė be atsako viskas taip pat, tik skauda dar labiau. Nes tave pjauna iš vidaus. Tave pjauna viskas. Net tavo mintys iš tavęs šaiposi. Tu nori atsikratyti tos meilės, bet negali, ji gyliai įleidus į tave savo šaknis. O jei ir sugebi atitraukti, nuplėšti nuo savęs, vėliau supranti, jog nebegali, jog tau vis tiek to reikia, tu tiesiog pripranti prie to skausmo. Tu pripranti prie tų šaknų kurios į tave įauga ir siurbia visa tavo esybę ir nebegali. Kol žinai, kad yra – tau reikia. Tu negali leisti išeiti, nes tu baisiai sergi, o tai – vieninteliai vaistai.
Mergaitė žiūrėjo į mane ir linkčiojo galva, turbūt, bet kas būtu mane palaikęs beprotė, bet tik ne ji.
-O nebandei sudeginti tu šaknų, visai sunaikinti, kad jų nebūtu?


Gruodžio 28d.

Kraujo klanas. Arba tu busi mano, arba tavęs nebus. Kraujas tyška ant plytelių. Aš šypsausi. Visgi, tai nebuvo meilė. Tiesiog... Ne aš priklausiau tau, o tu man. O tai kas priklauso man - niekad negales priklausyti kitam.
Tu gulėjai pusnuogis ant plytelių ir žaizdų bėgo kraujas veržėsi į laisvę, šiek tiek toliau gulėjo ir ji, jos akyse dar žibėjo baimė, ji atrodė dabar dar nuostabiau nei toje nuotraukoje. Taip pat pusnuoge, grakščiai pasitiesus ant grindų, gulinti kraujo klane, išpūtus dideles akis. Iš jos kūno taip pat sunkėsi kraujas.
Išeidama dar užrakinu duris. Žinau, kai jie tave suras - ieškos manęs. Bet aš nebijau, ne aš tave nužudžiau, tu pats. Einu ramiai gatve, rytinė saulė apšviečia mano veidą, kruvinose rankose laikau peilį, kurį dar kartais apžiūriu. Džiaugiuosi, kad tave sutikau, kad tu sutikai ją. Nes dabar šie dešimt metų mane daug ko išmokė. Svarbiausia, kad išmokė įveikti ir atsikratyti savo ydomis. Galbūt ne pačiu geriausiu būdu, bet tikrai pakankamai lengvu ir net maloniu. Žmonės dar ilgai mane lydėjo savo baimės kupinais žvilgsniais, bet nekreipiau į juos dėmesio. Aš tiesiog džiaugiausi savo laisvę. Aš dabar sunaikinau tai kas mane tiek metu skaudino ir mane varžė.