*
Kada pritilę horizontų toliai klausės Violetinių miglų
Dangus įkvėpęs pilna krūtine erdvės
Virš mūs galvų suriko
tyrą
permatomą
šaltį
Ir lygumos snieguotos
akys teužmato kiek
ir kiek ausis tegirdi
Į žemės kraštą aidą nuvilnijo
Kur saulė
Taip lėtai
Alyviškai avietinės spalvos
Saulėlydį ledėjo
tartumei sustojo vietoj -
lyg paskutinį kartą nusileisdama...
Ar pameni?.. Dangus tada paskelbė šaltį;
Ir dūmai stojo kilti statmenai stulpu aukštyn
O naktyje pokšėti tvoros ėmė -
Tada žvaigždynus iš žvaigždžių dėliojome po juodu vienkiemio skliautu
Ir buvo taip šviesu
Kaip niekada daugiau jau ir
Nebuvo
tik mes tada to nežinojom...