Eilinį kartą... Ruduo.

Ruduo, tai tas metas kai niūrios gatvės, vaikų žaidimų aikštelės, namų kiemai, parkai pasikloja marga lapų antklodę. Viskas nusidažo linksmom, ryškiom spalvom, bet visgi ore pakvimpa nostalgija, liūdesiu ir net vidiniu purvu. Vėjas pučia nebe taip kaip prieš pora dienų, kol dar buvo rugpjūtis ir visi mėgavosi vasara. Ir ne tik vėjas, bet ir žmonės aplinkui staiga pasikeičia. Galbūt patys jie pastebi ir suvokia ne taip greitai.. O ir aplinkiniai ne ką greičiau tai pamato - turbūt, nes ir patys keičiasi. Ruduo atrodo bene įspūdingiausias metas. Toks... kontrastingas. Visada toks pats, visada vienodas. Bet niekada neperprantamas. Kaip ir ji. O ji sėdėjo po vienu iš įvairiom spalvom bežėrinčių medžių, kuris pamažu, nuo savo senų šakų mėtė lapus ir klojo jais žemę. Nors lauke jau ir buvo šalta ir daugelis savo kūnus buvo įsukę į šilčiausius paltus ir savo kaklus slėpė po šalikais, jos baltos, nedidukės pėdos nardė didžiuliam lapų kūkžtę. O jos dar gležnesnės rankos stipriai spaudė seną knygą. Praeinantis žmonės keistai nužiūrėdavo ją, kažką susišnabždėdavo ir toliau. lyg niekur nieko eidavo savo keliais.
Pagaliau ji užvertė knygą ir pasidėjo ją ant savo kelių, o savo rankomis apkabino save ir savo žėrinčiom akim pradėjo stebėti praskrendančius lapus ir praeinančius žmones. Turbūt jei kas būtu stebėjęs ją ilgiau, nors pora valandų pagalvotu, jog ji labai nelaiminga, neturinti draugų, nepažystanti savęs ir tik beviltiškai ieško ir ieško, ir ieško.. Ir niekad taip ir neranda savo laimęs. Bet kas pamanytu, jog jai nėra nieko smagiau kaip valandų valandas skaityti nuobodžias knygas, žiūrėti kvailus filmus apie meilę, o po to užmigti didžiulėje lovoje, kurios dešinėje pusėje niekada. Kartoju niekada nėra gulėjęs kažkas. Ir atrodo jog ji užmigtu kambaryje, kuris būtų apšviestas blankia melsva šviesa, sklindančia iš televizoriaus ekrano, kuriame įsprausta vieniša moteris (dar vienišesnė už ją), savo cypiančiu balsu pranašavo eilinį lietų.
Tačiau.. Bet kas pagalvojęs apie tai suklystu tūkstančius kartu. Nors patys klystume... Visgi mažytės tiesos čia yra. Tik nekiekvienas gali ją pamatyti. Be to, nekiekvienas norėtu pamatyti.
Tolimo horizonto dangus vis tamsėja ir danguje pradeda kauptis debesys kurie pranašaują tik lietų. Mergina atsistoja, nusiskina nuo medžio patį raudoniausią lapą ir įsidedą į kišenę. Ir galiausiai kaip ir visi pradeda kažkur eiti tuo šaltu, akmenimis grįstu parko takeliu, dešinėje rankoje spausdama knygą. Po poros akimirkų ji pereina į kitą gatves puse ir ramiai, ignoruodama kitu žvilgsnius į jos basas kojas ėjo tik pirmyn. Galiausiai ji užsuko už kampo ir jos šaltos rankos žemyn nulenkę rankeną, jos kojos dabar žengė per šiltas, parketines grindis.
-Eva, tavo pietų pertrauka baigėsi jau prieš gerą pusvalandį, - įkyrus balsas aidėjo link merginos ausų.
-A... Nejaugi?, - mergina mestelėjo žvilgsnį į ant sienos kabanti seną laikrodį. Labai sena. Kurį turbūt būtų galima jau ir į  muziejų nešti, - nepyk... nemaniau jog laikas taip greit bėga
-Nemanei? Visa savaitę tu taip „nemanai“, - tas balsas šįkart skambėjo dar įkyriau, - gal jau eisi indų plauti? Ir dėl Dievo meilės - apsiauk, mergaite, ar tu visai išprotėjus?, - ir įkyraus balso savininkas tiesiog pradėjo linguoti savo didžiule galva. Ir šluostydamas staliuką murmėjo už jo sėdinčiam vaikinui, kuris kiekviena popiete eidavo čia gerti brendžio su kava.
-Et tos moterys dabar.. Arba ištekėjusios.. Arba šiaip neaiškios orientacijos. Arba išvis išprotėjusios, kaip vat šita.
-Nebumbėk tu taip, Adolfai... Viskas tau dabar blogai. Viskas negerai. Visi tau trukdo, visi tau blogi, vienas tik tu geras, - iš patalpos, kuri greičiausiai buvo šios nedidukės kavinės virtuvė išlindo senyvos moters galvą, ant kurios esančius penkis plaukus slėpė kvaila balta kepurė, - tik nesakyk, kad tu toks nebuvai.
-Na.. Aš... Taip... Bet visgi - į darbą ateidavau laiku, - atkirto įkyraus balso savininkas ir nuėjo prie sekančio staliuko.
Šie du asmenys, Adomas ir Dorote (vardas turbūt labiau tiktu šuniui), buvo mažytės kavinukės savininkai. Jau gal koki keturiasdešimt metu, jei nedaugiau gyvena kartu, dirba kartu. Ir kaip nekeista - myli vienas kita ir netgi kartu - jaučiausi laimingi. Nors dažnas, jų kavinukės lankytojas pasakytu jog turbūt jie kartu dar tik dėl vaikų arba dėl to, nes amžius nebe tas, kad skirtis. Toks įspūdis klaidingas. Nors tikrai jiedu dažnai susipyksta, dėl menkniekių. Bet kokių. Ir pučia iš musių dramblius, bet visgi kažkaip suranda tą kompromisą. Be to ir vaikų jie neturi. Išradžių nenorėjo, po to - nebegalėjo. Būna taip, arba dabar, arba - niekada. Tačiau nei vienas iš jų niekada dėl to nesigailėjo, turbūt tiko vienas kitam dėl savo mąstymo - jog jeigu taip yra, taip turėjo būti ir nieko tu čia nepakeisi. Visgi jie turėjo mažyti džiaugsmą savo gyvenime - Evą. Dauguma lankytojų susidarydavo netik klaidinga nuomonė jog jie daug pykstasi ir gyvena tik dėl vaikų, dar sugebėdavo kažkokiais būdais išvesti teorija jog Eva - jų dukra. O tie kurie ir žinodavo, jog po autoavarijos Adomas nebegalės niekada išvysti savo atžalos lakstant kieme, išvesdavo teorija jog Eva jie įsivaikino. Nes niekas nežinojo nei iš kur, nei kaip toji Eva atsirado. Nors kartais Dorote ir apkabindavo Evą, pabučiuodavo jos kaktą ir tyliai išmurmėdavo žodį: myliu tai nieko nereiškė. Eva nebuvo nei tikra dukra, nei netikra. Ji nebuvo net artima giminaitė. Ji buvo eilinė mergina, it tūkstančiai kitų. It dešimtis kitų kurios ankščiau čia dirbo, o vėliau galiausiai dingo su savo laikinom meilėm. Jei taip rimtai, Eva prieš pora metų atsikraustė čia jog galėtu studijuoti, susirasti darbą. Nors tikrasis jos tikslas buvo pabėgti iš ten kur ji gyveno ankščiau ir pradėti naują gyvenimą ir sukurti naują save. Ir su Adomu bei Dorote susipažino tik tada, kai perskaičius skelbimą laikraštyje atėjo su viltimi, jog nors čia ja priims dirbti. Taip paprastai viskas ir prasidėjo. Ir nereikia čia išsigalvoti kažkokių kvailų istorijų ir išvedinėti kvailų teorijų. Galbūt reiktu tokio tipo užrašo lentelę pakabinti kavinės klientams, bei praeiviams kurie kartais pro vitrina godžiai nužiūrėdavo čia verdantį gyvenimą.
Diena ėjo į pabaigą. Už lango temo, senyvo bei vidutinio amžiaus žmonės, kurie gerdavo kavą ir valgydavo savo pietus, už kuriuos godžiau rydavo naujus laikraščius ir jei tik turėdavo progą aptardavo žmonių gyvenimus su kitais. Ypač populiaru buvo pasikalbėti su Adolfu apie gyvenimą, apie tai kaip blogai dabar žmonės gyvena ir kur ritasi pasaulis. Dažnai įsivesdavo tikros diskusijos, kartais atrodydavo jog kai kurie rinkdavosi, kad tik paklausyti didingos Adolfo kalbos. jis visada turėdavo ką pasakyti ir jo žodis visada būdavo paskutinis. Ir niekas, niekas po jo kalbos dar ilgai negalėdavo atgauti kvapo. Taigi, kaip jau minėjom, eilinius, niekam nebeįdomius žmones pakeičia Evos amžiaus vaikinai, kuriu pašonėje įsikibus kokia vienos dienos mergytę, ką tik iš savo keturių valandų soliariumo seanso. Vakarinis darbas kavinėje Evai nepatinka dėl šitokiu lankytoju, kurie yra karaliai. Karaliai kurie žlugdo savo tautą, nes nemoka valdyti. Kurie gali tik malti savo aštriais liežuviais (tiek pačiam gyvenime, tiek merginai tarp kojų), o iš tikro negali nieko. Tokie kurie yra kaip tas liūtas, iš senai Evos matyto filmo „Geltonų plytų kelias“, kuriame „didysis miškų karalius“ bijojo visko. Taip ir jie. Ir tai jai atrodė apgailėtina. O jų palydovės... Eva nekentė moteriškos padermės vien dėl tokių. Jų galvose, kaip ir ankščiau minėto filmo veikėjo Kaliausės galvoje - šieno kūpėta. Jos žino trumpiausia kelią į vyro lovą ir lygiausią kelią link soliariumo - ir joms užtenka. Gyvenimas aplink tai ir sukasi, ir jos yra - laimingos. Kodėl? Nes kuo mažiau žinai, supranti - tuo tau geriau. O jei dar ten, kairėje tavo pusėje niekas neplaka...
Šitokie robotai nepatinka ir Adomui, bei Dorotei.
-Eva, gal tu eik ten, o aš šį vakarą indus išplausiu. Gerai? Akis skauda nuo tokio be saikiškumo ir vulgaraus atvirumo, - virpančiu balsu, rankose spausdamas rankšluosti kalbėjo Adomas.
-Aš..., - kaip pelenė atrodydama Eva, šlapia ranka patraukė plakus nuo kaktos, - aš.. Na... Gerai, - šlapias rankas nusišluostė į gretimai kabanti rankšluostį, nusivilko prijuostę ir išėjo ten kur vyko visas veiksmas ir virė tų padarų gyvenimas. Jos veide pasirodė profesinė, netikra šypsena. Ir ji prieidavo tai prie vieno, tai prie kito staliuko paklausdama ko dar, nors puikiai žinodavo atsakymą. Po poros valandų, kai laikrodžio rodyklės jau sukosi link dvylikos kavinė skendėjo dūmų kamuolyje. Kaip juokingai tai atrodė iš šalies, ši kavinė - kaip dauguma žmonių, gyvena du gyvenimus. Diena padoru ir gera, kuriuo turbūt mėgautųsi. O vakare - purviną ir šlykštu. Pritvinkusi alkoholio ir vulgarumo, visiškai juoda. Klientai stojosi palikdami savo vietas, vaikinai apsikabinėjo savo mergytes, kuždėjo joms žodžius kurias kužda kiekvienai, o tos kvailutės, mažutės, naivutės princesės kaip sūris mikrobangėj lydėsi. Galiausiai kavinė liko tuščia.
-Ak, viskam ateina pabaiga, - iš virtuvės išnyro jau netik Dorotės galva, - pagaliau tai ir vėl baigėsi.
-Dorote, dar pora metu ir viskas, - iš kitos patalpos išėjo Adomas, priėjo apsikabino savo vienintelį, tikra gyvenimo turtą, - eik, Eva, o mes susitvarkysime. Tau juk mokytis reikia, argi ne taip?, - ir žaviai nusišypsojo. Niekas nemoka taip žaviai ir nuoširdžiai šypsotis kaip senukai, na dar vaikai. Bet jų šypsena kitokia, nepaliesta gyvenimo ir skausmo, to psichologinio. Eva tik linktelėjo galva. Apsivynioja juodą šaliką, užsidėjo paltą ir išėjo į tamsų rudens glėbį, šaltas vėjo gūsis pūtė jai į nugara, lyg stumdamas pirmyn, kuo greičiau namo.
Kaip ir natūralu Evos amžiuje ji negyvena viena. Tačiau ji negyvena su bjauria senutę, tolima giminaitę ar vaikinų. Ji gyvena su savo grupioke - Agne. Agne tai žavi mergina, ne iš tų kurios Evai nepatinka, bet ir ne iš tų kurios ją žavėtu. Agnė simpatiška, net gi labai simpatiška, tačiau su siaubingai bjauriu charakteriu. Jei kas nors su ja gyventu - nupjautu jai liežuvį, taip tikrai, ir pakabintu jį kur nors matomoje vietoje. Ji kaip motina, vyresnė sesuo, žmona, uošvė ir dar kiti baisus dalykai kurie visaip kontroliuoja tavo gyvenimą ir visiškai nesvarbu kas tu esi. Evai pasisekė, mat ji grįsta iš darbo naktį ir tik prasilenkia su savo kambarioke, kuri naktį - lekia į darbą. Jų likimai gan panašus. Galbūt visoms būsimoms teisininkėms būtina bent pora metu pradirbti barmene arba padavėja, tik skirtingose vietose ir skirtingu laiku.
Evai vos įžengus į būta pasigirsta šūksniai:
-Tu velnio išpera! Aš juk prašiau tavęs išskalbti rūbus kol manęs nebus, nejaugi tai sunku? Tu žinai, kad aš nespėju. Ir ką man dabar vilktis? O ir šiukšlių neišnešėj.. Tavo kambarys... terariumas. Virtuvė po vakarykščio tavo pietų gaminimo... aš neturiu žodžių... Ar tau visai nerūpi kiti? Ar tau kas nors apskritai rūpi? Tu tik pažiūrėk..., - kasdien tokie priekaištai girdimi iš Agnės. Tikra mama, argi ne? Tas blogai, tas gal ir neblogai, na.. pažiūrėkim iš arčiau - košmaras. Galbūt Agnė šiek tiek panaši į Adoma - visi blogi, visi niekam tikę, visi šliužai, bet aš... O taip Aš. Tik aš! Didybės ir tobulybės manija tikrai užvaldė šiuos du asmenys. Bet ne apie tai...
Eva nužingsniuoja į virtuvę, į virdulį įpilą vandens. Ji visada grįžusi gerdavo arbata. Bent jau kokius tris puodelius. Ji visada gerdavo raudona arbata. O jei raudonos nebūdavo - juoda. Juoda su citrina, juoda su pienu, tiesiog juoda arbata. Juoda su likeriu ar brendžiu... juodą.. Juokingiausia, kad ji gerdavo raudona arbatą nesvarbu su kuo ji, svarbu - raudona. O juoda... Būtinai turėjo jausti, jog tai juoda arbata, net jei ten būtu šimtai citrinos griežinėliu ar kilogramas cukraus, ir net jei ji valgytu cukrų, apipilta juoda arbata - ji turėtu jausti juodos arbatos skoni, bet tik ne cukrų. Skamba šiek tiek juokingai, argi ne?
Po poros minučių virtuvėje įsisklando jaukus aromatas, apelsinu. Raudona arbata su apelsinais... Egzotika. Malonus skonis, tiesiog kutenantis liežuvi. Rodos nėra nieko nuostabiau. Ji pasiima puodeli, viena ranka tvirtai laikydama už rankenėlės, o kita - prilaikydama puodelio apačia žengia į savo kambarį. Puodeli pastato ant nediduko staliuko, apkrauto saldainių popieriukais, dėžutėm nuo visko, maišeliais, nagų lakais, stiklinėm nuo vyno, kompaktiniais diskais ir.. meilės laiškais. Nuo savo kojų nusiauna batus ir pastato juos i kampą, savo paltą numeta ant toliau esančios kedės, o šaliką pasideda po pagalvę. Nusimeta savo darbinius rūbus, kurie prisigėrę alkoholio ir cigarečių kvapo, plaukus susipina į kasą, pasikaso pakauši, įsivynioją į melsvą chalatą, įsispiria į juodas šlepetes kurios panašios į vilko kojas, įsijungia metalinę dėžę, kuria vadiname kompiuteriu, kojas užsikelia ant staliuko kuris stovėjo visai šalia ir stebi kaip kambarį nutvieskia melsva šviesa. Visgi, užmiega ji tikrai ne idealios tvarkos kambaryje ir tikrai ne kambaryje apšviestame televizoriaus. Letai pakelia puodeli prie savo burnos ir gurkšnoja savo arbatą. Įsijungia kvailą kompiuterinį žaidimą, ne kokius „simsus“ ar „aprenk barbę“, ar net ne tą žaidimą kuris vadinamas „irc“ ar „skype“, arba trumpiau tariant bene populiariausia žaidimą tarp jos bendraamžiu „chatą“ - kas per kvailas pavadinimas išvis. O vieną iš tų, kuriuos prieš pora valandų rijo koks berniūkštis ga tik grįžęs iš mokyklos. Kurio kambaryje tiesiog operiniu balsu spygavo mama: šaudo ir gaudo.. ir vėl gaudo... Ir.. Geriau jau mokytumeisi.
Evos gyvenime tokius žodžius ištaria ne mama, o Agnė.
-Evut, Evut... Gal Dievas tau ne ta kūną davė?, - į jos kambarį įžengė jau beveik susiruošusi Agnė.
-Aha taip... Aa.. velnias..
-Eva, girdi?
-Jo.. žinoma. Išplausiu indus
-Eva, nors trumpam.
-Gerai, - jos pirštas atsiduria kairėje klaviatūros pusėje, aukščiausiam klaviše. Taip?
-Gal pasižiūrėk kažkada į save - braidžioji basa tarp lapų, padirbi, išmąstydama nesąmones, pareini namo ir iki paryčių praleidi taip bežaisdama kvailus žaidimus. Kas tau darosi? Aš suprantu taip elgiasi vaikinai. Na arba merginos, iki šešiolikos metu, kai maištauja prieš visus ir slepia save. Bet tuk juk nei vienas nei kitas...., - gailiai atsidūsta ir linguoja galva, visai kaip Adomas, prieš pora valandų.
-Agne, kiekvienas linksminasi savaip.
-Apsidairyk, koks tavo kambarys. Ar mergina turi taip gyventi? Neklota lova, kojinės po kėdė, apatiniai ant naktinio staliuko, stalas-šiukšlių dėžė, tu.. tu vaikino kopija. Visiškai žlugusio vaikino kopija... Eva, taip gyventi negalima... Negalima...
-O man taip patinka, - nulipa nuo kedės ir atsisėda ant palangės:
-Žinai Agne... Tu esi tipiška moteris - tu myli save ir rūpiniesi savimi, tu žinai kas tu esi ir ko tu nori. Tu žinai kas tavęs nori. Trečiadieni tu daraisi manikiūrą,  bent karta per mėnesį, nors minimaliai pakeiti savo šukuoseną, kasdien tvarkai kambarius ir verki žiūrėdama melodramas. Vaikštai po parduotuves, ieškodama to ko neturi kitos. Ir svajoji apie namą ant jūros kranto, su vyru, aukštu mulatu, bei tris vaikus. Ir tau to užtenka, o aš to nenoriu...
-Bet juk nebūtina taip elgtis. Tu taip nieko nepasieksi... Tu... Tu tik sužlugdysi save, jei dar tai įmanoma..., - į šiuos žodžiu Agnė nesulaukia atsakymo ir išeina surikdama:
-Be to, ant sudedamos skalbinių kabyklos jau dvi dienas kaba rūbai, nuimk ir padėk į vietą.., - ji užtrenkia duris ir išlekia į lietų.
-O kam? Juk labai praktiška - ir rūbai džiūna, ir kaba, o ir perkelt į kitą vietą galima bet kada - net spintos nereikia!
Eva pasižiūri pro langą ir gerią savo raudona arbatą. Pačia raudoniausia arbatą. Ir purvinu stiklu praėda šliaužioti nedidukai vandens lašai, lenktyniaudami vieni su kitu. Paliesdami vienas kitas, susijungdami ir vėl atsitraukdami vienas nuo kito. Horizonte stipriau sugriaudi griaustinis ir galiausia pradeda pilti kaip iš kibiro, kol visai nedidukai lašiukai tampa vienomis, didelėmis balomis ant kelio ir vandens dėmėmis ant stiklo. Eva atsidūsta:
-Eilini karta... Ruduo...