Obuoliai

- Vis dar lyja. Vis dar lauke tamsu ir niūru. Ech, bet juk ruduo.

Jis vis dar stovėjo tą dieną lauke, ir pardavinėjo obuolius....

    Žiūrėdamas į praeinančius žmones bandė parduodi tuos nelemtus obuolius. Jam būtinai reikėjo

bent kelių menkų monetų, beto taip šalta ir drėgna.

Ir štai viena menkutė mergina, tokį šaltą rudenio rytą, užsimetusi plonus drabužėlius priėjo prie jo:

- Po kiek obuoliai? - nedrąsiai paklausė, žinodama, jog vistiek jų nepirks.

- Kilogramas 50 centų, - atsakė vaikinas akimis gaudydamas merginos akis.

Ji dailiai nusišypsojo ir paklausė kaip sekasi prekyba.

Jų pokalbis užsimezgė labai greitai. Jie kalbėjosi ir kalbėjosi.

- Na, aš jau turiu eiti, - tarė ji.

Vaikinas įspraudė į jos delną didelį raudoną obuolį.

- Sėkmės tau.

„Tokia jaunutė ir tokia graži“ galvojo jis.

          Po metų, toje pačioje gatvėje, su tais pačiais rūgščiais obuoliais, tokį patį šaltą  rudenio rytą

jis vėl pamatė ją. Tik ji jau buvo visai nepanaši į tą gležną merginą. Trumpas sijonas, aukštakulniai,

palaidinė su gilia iškirpte ir ilgi, šviesūs, palaidi plaukai. Gražuolė stovėjo stotelėje ir stabdė automobilius.

Vaikinas stebėjo ją su gailesčiu. Jam širdis virpėjo vos į ją žvelgiant. Ir štai prie merginos sustojo ryškiai raudonas BMW. Toji įlipo vidun ir nuvažiavo su nepažįstamuoju.

          Kekvienais metais vaikinas prisimindamas gražią jauną merginą ateidavo į tą pačią gatvę, tikėdamas ją vėl pamatyti. Bet jos nebebuvo. Gal ji suprato, jog tas darbas ne jai, o gal nutiko kažkas blogo, - galvojo obuolių pardavėjas. Tą kartą jis suprato, jog tie obuoliai tik laiko gaišinimas, vistiek nieko neišeis. Palikęs savo obuolius

lėtai tipeno miesto gatve. Ant suolelio prie parduotuvės sėdėjo jo senoji draugė, ta kurios jis dar iki šiandien nesugebėjo pamiršti.  Vaikinas atsisėdo šalia jos ir užkalbino. Prisiminęs tą pirmą akimirką kaip ją pamatė, jis suprato, kad jos pamiršti jam taip ir nepavyks....

Ech, aš myliu rudenį, lietų, begalybę spalvų, ir tuos rūgščius obuolius.