Pasaka apie Žalios karalystės keistuolį.

Ant žalio kalno
Gyveno gerasis Karalius -
Mylėjo savo karalystės žmones -
vyrus,
moteris,
vaikus...

Ant žalio kalno
Gyveno laimingieji žmonės -
Mylėjo jie karalių savo kaip ir jis mylėjo -
žmones paprastus,
Ir nuoširdžius.

Bet vieną gražią dieną
Karalius liepė
Paskersti 12 avių
Ir sukvietė visus
Į šventę didelę, ir šviesią

Pabūt visiems drauge -
Pagerbt Karalių,
Ir prisimint vieniems kitus...

Ir žmonės valgė,
Gėrė,
Linksminosi -
Garbino Karalių,
Tik vienas maisto nelietė -
Sėdėjo liūdnas
Rimtas
Nekalbus,

Tarp dvylikos avių ir avinų tą kartą paskerdė
Ir tą
Kurį jis kartais aplankydavo -
Mintis kalbėjo jam
Kurių nieks nesuprastų - keistas buvo toks žmogus;


Tai susirinkusieji ragint jį pradėjo,
Ir klausinėti - ko nelinksmas, ar Karaliaus negerbia,
Ko liūdnas toks,  kodėl toks nevalgus?..

- Suvalgyk nors kąsnelį, bent iš mandagumo, -
Maldavo motina jo,
Sesės,
Broliai,
Ir taip piktai dėbsot pradėjo tėvas,
Ko tai darės neramus...



Bet jis tylėjo kaip tylėjęs,
neatsakė -

Kodėl jis nekalba ir nesilinksmina kodėl,
nevalgo,

Ir niekas nesupras tų minčių,
Gal tik Karalius -
O gal ir ne, kaip jam Karaliui tam gerajam jas paaiškint
Kad jis to avino gedėjo.