supuoklėse po obelim

Prieik nušluostysiu nuo veido dulkes
Nusės visuos palociuos metų sumaištis.
Ne viskas buvo čia be galo tikra
Daug jausmo slepia jau pražilus praeitis.

Sugrįžk atgal per žalia pievą, gaivos įkvėpta krūtine,
Vanduo, skaidria gyvenimo srove kas dieną.
Artojo išdirbta brangia, maitintoja žeme., ]...
Laukais pasėlių per rasos rytinės trapia gaivą.

Su šilto, balto pieno puoduku delnuos.
Basom po nutryptą kanopom kiemą.
Link šilo nudabintu žemuogėm siauru taku.
Ir grįžti atgalios į šviežia duona kvepiančius namus.

Tu pasėdėk po obelim nurimęs, sūpuoklėse kol vakaras prailgs
Juk nuotrupos vaikystes kartais būna tokios ryškios.
Lyg skaidres margos pasilikę, tyliais jaunystės pranašais.
Tas mažas aš ir šis praplikęs, praeisim pro sunokusias vyšnias.

Ir sena, ir naujai atėję praeina kartais tais pačiauš takais...