Liudvikas I d.

Jei staiga į kambarį įeitų žmogus, pamatytų idilišką vaizdą- jauną studentą ramiai sėdintį kėdėje.. Nė vienas kūno raumenėlis nejudėtų, bendrabučio kambarys skendėtų prieblandoje. Vaikinas atsilošęs, rankomis užsidengęs veidą..
Kaip aš pavargau nuo to bėgimo. Tamsos, mano gyvastis reikalauja tamsos, nors delnais užsidengiau akis, vis vien nėra taip tamsu, kaip norėčiau, kad būtų... Tikslas. Daugiau nieko aplinkui neatpažįstu. O dar ta spengianti tyla..
Į kambarį sklido mėnulio ir gatvės šviesa. Liudvikas iš lėto pakilo nuo rašomojo stalo ir priėjo prie  didžiulio lango. Nei užuolaidos, nei širmos, tik medinis lango rėmas ir purvinas stiklas skyrė nuo žmonių minios, šokančios gatvėje.
Brolis turės pats pasidaryti tą darbą. Man niekas nepadėjo, todėl jam gyvenimo irgi nelengvinsiu, tegul žengia savo jėgomis. Tuo labiau kad pats turiu daug darbo--- tik nieko nedarau..
Jo žvilgsnis užkliuvo už sendaikčių prekybininko, tas senis mušė darbininką, tikriausiai jie nesusiję kraujo ryšiu, jeigu leidžia sau taip elgtis.
Ė, vaikėzas negali kaltinti kitų, kad tu grubias rankas. Bet gatvės vaizdas keitėsi, pardavėjas su nelaiminguoju išnyko tamsoje: dienos žmones keitė nakties..

Jis palengva įkvėpė kambario oro ir vėl atsisėdo prie stalo.
Nemėgstu keisti esamos padėties, „kvailys“ sakys žmonės, bet man jau nebesvarbu. Pamiršiu viską, ką blogo teko iškęsti, rytoj išauš geresnė diena. Viskas bus gerai... Tėvai nesupras, nors niekada ir nesistengė suprasti. Šitas visų užmirštas kambarys man artimesnis, nei platieji tėviškės laukai. Vakaras- kada ateina pačios giliausios mintys. Gaila, kad viskas skendi rūke. Jaučiu, išblanko vasaros diena, užžėlė vaikystės takai- nykuma, panašiai kaip tolimame horizonte tūnantys melsvi prisiminimai. Turėjau nuostabią vaikystę, tačiau. Atšalau nuo gimtųjų namų, o gal ten niekada ir nebuvo „namų šiluma“..