Fenolftaleiną šaukštais rydami,
Kvatoja, žiaugčioja, bet kemša.
Ir savo neramioj šaly
Neranda laimės. Jiems baisu.
Po beržo šakomis, po jūra
Lakstydami pagaugais duodas
Ir verkia moteris - gegutė,
Gailėdama vaikų ir tėvo.
Pabarstę kalkėm slidų kelią,
Bandydami išvengti traumų,
Rujoja, lyg pakvaitę moiros,
Kartoja Hitlerio žodžius.
O kas nutiks, jei sužinos?
Vaivorykščių tampria drobe
Paišydami gyvenimus.
Jie uosto chloroformą
Ir ploja protėvių galybei,
Pakelk taures, kinkyki arklius.
Rytoj ištiks nauja eilė
Išmetus kai kuriuos žodžius (nu nė velnio nesupratau pirmąkart juos tokius matydama) sakyčiau, būtų stilistiškai įdomus, su savo charizma eiliukas, tik labiau norėtųsi akcentuoti, kas tie jie.
Kažkaip... Taigi ten to fenolftaleino pirmoj eilutėj visai nereikia. Ir daugelio kitų panašių žodžių nereikia. Silpnas darbas, iš serijos "noriu parodyti, kokius žodžius moku". Toks vaizdas, kad būtinai norėta juos įkišti visiškai nesusimąstant, ką tas duos tekstui. Ir moiros gali būti nebent "pakvaitusIOS".
ui kaip baisu, oi oi, baisu baisu, laimės neranda.
:DDDDDDDDD; o gal pamiršo pažiūrėti po kilimėliu prie durų, na tuo, kur batų padams pasivalyti; gal ten ją pasidėjo. (galėjo prisekti garsinį signalą, kaip prie mašinos raktelių, jei pasimeta...)
ketvirta eilutė citata.: "Neranda laimės. Jiems baisu." ------- baisu pasidarė, tai toliau neskaičiau.