as tokia

Iš vienišo saulės šypsnio sukurk man vėlaus vakaro eilėraštį, tokį, kuris paskui aidės galvoje iki manęs supuvimo, tokį, kuris strigs galvoje ir gerklėje... Vien dėl atsiminimo tavęs… Ne, geriau paleisk mane, dabar ir čia... Mano pigių apsilupusių perlų žirniai kris, bet paleisk dabar, nes Kalėdos... Sniege nesimatys mano prasčioniškumo. Pagailėk manęs.

Mane paleidai. Aš einu. Tu mylimas. Aš einu. Tu linksminamas. Vis einu. Jei pavargčiau? Jei sudvejočiau? Kas tada būtų? Kas tavęs gailetų?

Tuoj Kalėdos.