Miražas

Iš tavo žodžių prie mano tako
Išaugo medžiai, šakom apvijo
Kiekvieną žingsnį, kiekvieną mintį,
Šaknis į sielą giliai įleido...
Kai lija lietūs, tai drėksta akys,
O širdis dreba, jei audros kyla...
Apsaugok, Dieve, medį augintą,
Juk šakai lūžtant be galo skauda...

Iš tavo lūpų prie mano kelio
Išaugo rūmai auksiniais bokštais,
Skulptūrų sienom, langų vitražais
Tiktai aplinkui vien pelėtrūnai...
Tik labai statūs stiklo laipteliai...
Ir pagalvoji: ar verta ropštis?
Puikiai žinai, jog tai tik miražas –
Vėjui papūtus jisai sugriūna...

Ir vien tik vėjas pakelėj rauda.
Buvo miražas, bet vistiek skauda...