išlikimas

Diena nežadėjo nieko gero. Už lango šėlo audra, vėjas draskė medžių lapus, laužė šakas ir rodės dangus maišosi su žeme. Kambaryje žaidė vaikai, jų skambus juokas aidėjo po visus namus. Viena mergaitė vardu Neringa žaidė kamputi su lėlyte ir buvo be galo liūdna. Ji buvo smulki, juodaplaukė mėlynakė mergaitė, visiems gera, nuoširdi, rūpestinga... Visada linksma ir besišypsanti, tačiau šiandien ji buvo labai liūdna. Jos liūdnos akys išduoda kad jei dėl kažko neramu, ji sunerimus. Viena ji būdavo retai, tik ne šiandien, ji troško vienatvė s. Ji kažką jaute, apie netrukus įvykstančia nelaime namuose ji jautė...
Auklėtoja  Ana priėjus prie Neringos  palietė jos petį ir paklausė:
- Kas tau, Nerute? (ja beveik visi taip vadino),
- Nieko auklyte, tiesiog kankina keistas jausmas, kad kažkas vyksta mano namuose, tik aš nežinau kas...
- Ir kas tave verčia taip galvoti?, -paklausė Ana,
-Nežinau, tiesiog kankina keista nuojauta, kad kažkas baisaus nutiko namuose, ar galit mane nuvežti į namus?, -viltingai paklausė.
Auklėtoja susimąstė bet ji puikiai žinojo, kad tai neįmanoma, tik svarstė kaip jai tai pasakyti kad ji nesijaustu dar blogiau. Auklėtoja Ana buvo vidutinio amžiaus moteris, ei galima taip vadinti, nes ji atrodė lyg dvidešimties metu, tamsiu garbanotu plauku, rudu akių. Visiems vaikams gera, bet tuo pačiu ir griežta, visada reikalavo tvarkos ir atsakomybes. Bet visus vaikus be galo mylėjo, kaip savus... Ji buvo vedus, turėjo du vaikus, dukra ir sūnų.