Mano tėviškė yra pati gražiausia,
Nes aš ten, mažoje trobelėje, gimiau,
Ten pirmąją raidę ištarti išmokau,
Čia pirmąjį žodį, Mama, pasakiau.
Čia mane išmokė mylėti gimtąją šalį,
Mylėti brolius, seses ir savo tėvus,
Neužmiršti savo giminę plačią,
Poilsio vietoj lankyti senelių namus.
Tėvai mane išmokė Žemę mylėti,
Mokė, kaip suarti gimtinės laukus,
Mokė pasėti čia rugį ar kvietį,
Ir kaip nupjauti pasėtus javus.
Kokia esi nuostabi tėviške mano,
Kai pavasario gėlės papuošia tave,
Kuomet aplinkui visa gamta sužaliuoja,
O paukšteliai čiulba didžiuliam sode.
Atėjus rudeniui tave vėlgi papuošia,
Medžiai pasipuošę įvairiomis spalvomis,
Soduose prinokę obuoliai raudonuoja,
Pasiruošę pavaišinti savo dovanomis.
Mano tėviškė yra pati gražiausia,
Nes ten prabėgo jaunystė mana,
Šiandiena visa tai tik prisiminimuos,
Nes tėviškėje nanęs jau nebėra.
Jonas M.