jis sklandė taip aukštai
ramybėje saulėtoje
be debesėlio danguje
virš jūros
pasaulyje gražiausiu
nematytu niekur dar
paukščiu
jis sklandė taip ramiai
ir neplasnodamas visai - sparnus ištiesęs
aukštai virš jūros sklaidė
kai staiga
suglaudęs šmėstelėjo juoda torpeda
per saulės veido centrą
žemyn
jis smigo tartumei strėlė į juodą gelmę
ir iš tos vietos kėlės vandenų galiūnas -
aukštyn į dangų kėlės didelė banga
aukštai aukštai
per visą dangų
virš saulės ketera pakilo ir ritos nenusakomu greičiu
į krantą
ir vėl sugrįžo jūron - jis
krantu žmogum nuėjo aukštyn į kopą
ten sustojęs pastovėjo
rankas dangun iškėlė it pasviro pušimi žaliai melsva -
jis buvo dievas
velnias
kas jis buvo?...
tikriausiai niekas. jis kažkas.