Juodas Lietus

Aš ir vėl vos ne visą naktį praleidau su lietumi. Sedėjau ant palangės ir stebėjau mažus, krištolinius lašelius riedančius mano langu. Žemyn. Į nežinią.
O man prieš akis vis iškyla spalvoti prisiminimai. Kurie paglosto širdį. Stengiuosi isijausti į muziką ir negirdėti savęs. Pamiršti save.Bet man nieko neišeina. Maža ašara nurieda skruostu. Aš neliūdžiu. Čia laimės ašaros.
Žinai ką? Šiąnakt lietus ypatingas. Jis juodas. Jis dažo gatves juodai. Mano langas tai pat tuoj taps juodas. Melancholija.
Ilga ir mažai apšviesta gatvė sau ramiai egzistuoja. Aplink beveik visi miega. Nebent tokie žmonės kaip aš sėdi prie langų tikėdamiesi lietuje paskandinti savo mintis. Prigirdyti jas.
Kaip aš norėčiau būti TEN... Ten kažkur aukštai. Ten kur niekas manes nematytų.
Ir vėl mėnulis. Jis atsargiai stebi mane iš neramios nakties.
Kas yra? Kodėl širdis nerimsta? Aš tikrai nesiilgiu tavęs. Juk sakiau man tavęs nereikia. Visiškai nereikia. Man nusispjaut ant tavęs kaip ir ant daugelio.
Aš pasiimsiu popieriaus lapą ir nupiešiu tave. Nesvarbu, kad aš nemoku piešti.
Visų pirma nupiešiu auksinius tavo plaukus. Paskui nubrėšiu veido kontūrus. Nupiešiu akis, ir nuspalvinsiu jas mėlynu pieštuku. Štai jau nupiešiau ir dailutę nosytę. Mmm... Ir tavo lūpos. Viskas čia, su manim. Bet šis piešinys neprilygsta tau. Ir niekad neprilygs. Negražus piešinys.
Matau kaip jis jau suglamžytas guli ant žemės. Aš beviltiškai laiminga. Negaliu nieko pakeisti savyje kas man neduoda ramybės. O...jau aušta.
Aš jau lovoje. Žiūriu į savo nespalvotas lubas ir pasiklystu mintyse. Po truputį pradeda sunkėti mano akių vokai... Ir aš nugrimztu į gilų miegą. Labanakt.