Jai

Už lango šaltas vėjas ir
lapai skraido,
jaučiuos lyg išprotėjus, kad praradau Tave.
Tave, brangioji, vasara,
kur saulės kelią audei,
kur žalumynu mus užburei, grožiu ir šiluma.
Dabar beliko tik obels pavargęs kamienas
ir numesti plaukai,
o obuolėlis  taip nedrąsiai kabo,
nukris tuojaus tikrai.
Aš prižadu
nenusleisiu tam šalčiui, ir speigams,
tiktai nebyliai lauksiu,
Tavęs, tiktai Tavęs.