Ryto sapnas

Troleibusas sustojo. Atsidaro durys ir į lauką plūsteli  žmonių minia. Skubantys, bėgantys, paklaikusiomis akimis jie veržiasi iš tamsos į šviesą lyg naktiniai drugiai radę vidurnakty pravirą langą. Stoviu ir valandėlę stebiu juos, tuos išalkusius padarus.  Pššš durys vėl užsidaro ir troleibusas lėtai nuvažiuoja toliau savo maršrutu. Kaip ir eilinis žmogus kas diena mina ta patį taką į darbą, tuo pačiu keliu griįžtą namo, kur jo laukia nuobudos ir kasdieniškas šeimyninis vakaras. ” Kaip sekėsi darbe? Kas naujo? Ak kokia sunki buvo diena! ” -  dūsauja ji –„ taip taip“ - pilna burna jis pritaria ir susikemša dar viena didžiulį ir riebų kotleto kasnį. Šiek tiek per didelis kad tilptų į burna, bet tai nesvarbu. Poilsis, namai, šeima  -  štai kur tikroji laimė!  Vėliau galima įsijungti televiziją ir taip toliau. Dar vėliau užmarštingas miegas, nes juk rytoj kita nuostabi, pilna įspūdžių darbo diena. Taip sukasi laiko ratas...  Kartais kažko pradeda trūkti ir tada pamanai kad tai nuo per didelių krūvių. Gali dar anksčiau eiti miegoti, o gali ir atsikimšti butelį vyno. Taip štai kur palaima. Tik bėda kad po tam tikro vyno kiekio imi suprasti, kad monotoniškas 24/7 kanalų perjunginėjimas ir romantiškas virdulio užesys virtuvėje nesuteikia tiek daug džiaugsmo kaip manei.
    Pššš vėl atsidaro troleibuso durys. Tai ne mano maršrutas, bet truputį padvejojęs įlipu vidun į žmonių begalybę. Kas bus jei šiandien į darbą pavėluosiu o gal net nenueisiu. Užsimerkiu įsiklausau ir tartum susilieju su kitais savo likimo draugais stovinčiais taip arti vienas kito. Keista kad jaučiuosi esąs svetimas  šiems žmonėms, jie juk nesulaužė begalinio  kasrytinio ritualo kaip aš. Kokia nuostabi tyla tvyro čia! Kvapai susimaišo ir sukurdumi specifinę rytinę nuotaiką. Vis dar stoviu užsimerkęs ir nejudu. „Paskutinė maršruto stotelė“ – pasigirsta balsas lygi iš dangaus. Visi likusieji tartum varyte varomi išvirsta laukan. Varyte varomi nereikalingi, eiliniai žmonės, iš kurių nieko nereikalaujama. Svarbu kad jie atliktų kasdienę savo pareiga. Vėl ir vėl be galo kol išleis paskutinį atodūsį. Tūkstančiai beverčių žmonių, kasdien ropinėjančių po šaltą žemės grunta vėl ir vėl spaudinės nuotolinio valdymo pultelį,  stangdamiesi  įtikinti save, kad jų gyvenimas teka tinkama vaga.