***

Manyje tiek daug tylos
Ji spengia dienomis
Kai renku rudus it,
Berniuko, sėdėjusio
Pirmame suole plaukai,
Kaštonus.

Kai lapų jūroje bandau surasti
Jos spalvą, kvapą,
Kai vėjo plaikstomuose lapuose
Stengiuos įžvelgti jos šokį,
Kai joje apgailėtinai skęstu.

Kai zylutei įskridusiai pro langą
Ištiesiu lėkštę su trupniais,
Rodos, jog mano tyla
Amžinesnė už amžinybę.

Ji spengė ir kai sutinkau tave,
Kai ištiesei man dėžutę ledinukų,
Kai nuleidęs akis
Pamatei mano lapais aplipusius batus,
Kai tapai mano tylos dalimi.

Ji su manimi buvo
Kai eidavome į kalnus,
Kai pasimesdavome
Svetimų miestų gatvėse,
Kai maudydavomės fontanuose,
Kai lukštendavome sulėgrąžas,
Kai krisdama nuo dviračio
Susižeidžiau koją.

Mano tyla skaičiuoja
Seno nutrinto šaliko kutus
Kasmet gražiai
Surišdama po naują.

---------------------------------

Tyloje mano jūra ošia
Monotoniškai, pastoviai,
Amžinai.