Ruduo tinka meilei.

O tu man kažką sakei? Lyg to, kas atsitiko būtų per maža.. Prašau, išnyk, kai dangus nebepieš cukrinių širdelių ar ko nors panašaus į tai. Suprask, čia tau ne vieta.
Ir bent pastebėk kartkartėmis medžius. Niūrus, su keliais likusiais, saulės nublukintais lapais..
Tik ne dabar! Ne vieta ir ne laikas meilei. Neapsimesk, kad sunku. Juk tau svarbiausia tik tai ar rudenį lis, ar žiemą snigs. O aš? Aš kaip? Tuščia. Niekam nematoma. Susiliejusi su permatomu, pilku rūku. .. Nenoriu! Būti tau dar viena „Ta“ Ne! Ir nebūsiu. Nes tik pasibaigus rudeniui aš pasinersiu į vienatvę. Ramią, geltoną, ir be jokių samanotų įbrėžimų. Ir nereikia man nieko šalia. Nes mintimis tu su Manimi, o aš su Tavimi. Ir visai nesvarbu, lija ar sninga. Šiandien. Rytoj. Poryt. Visą amžinybę. Svarbu, kad žinai, jog kažkam rūpi, kad niekada neliksi vienas, nes aš niekada Tavęs nepaliksiu. Žiemą/pavasarį/vasarą/rudenį. Skirtingai, bet visada stipriai (Mylėsiu)
Ir vieną sykį baik spindėti, džiaugtis ar juoktis. Nes visa tai ne dėl manęs/ne su manimi.
Tiesiog - ir rugsėjį, ir balandį, ir net gruodį.. Aš visad Tavimi gyvensiu. Dėl Tavęs.