Parašas

Vienas parašas ir nuspręsta. Su kuo mylėsiesi visą likusį gyvenimą: smuiku, adata ar pjūklu. Pasirinkau drožybą. Krinta drožlės, pamažu gimsta naujas gyvenimas, kuris vėliau pavergiamas  Tavo ar Tavo, ar Tavo sode.
Kai naštos lašiniai jau kaba palubėje ir lašina savo taukus į rankas (turi už ką gert ar parūkyt) - belieka pasirūpinti buitimi. Indais, grindimis ir mažais zyziančiais veidukais. Tokiais, kad, vos pamatęs, puoli siūlyt:
- Štai tau saldainis, mažiuk, o tau morkikė...
- Noliu pas mamą!
Taip ir lieki nesuprastas.

Sau išsirinkau laibą nendrę putliomis lūpikėmis (ir ne tik). Smagu, kai, vos pakutenus, sucypia:
- Baik, baik, ką Tu darai? Ar vesi?
Ir nusivedžiau. Vystyklų skalbti ir košės virti.

Bet vieną dieną išdrožiau giltinę. Su aukštu laibu dalgiu. Nelaboji, ėmė ir atgijo. Mano lašinius kapoja ir žiurkes jais peni. Tiek priviso dručkių, kad vos tik numetu kokią drožlę - paaiškėja, kad jos niekam nereikia. Ne pyragai. Juk kito parašo nenusipaišysi, veido nenusidroši?

O pati vis niuksina šoną, krūtis apsinuoginus:
- Parsivedei į kiaulidę, o nė skatiko neparneši, nei man gyvenimo pasaldini... Eisiu kartis.
- Ir eik.
- Vaikus kartu (visus!) patvory ant stiebo sumaustysiu.
- Maustyk.
- Svoločiau, pasigailėsi!
- Nekaltas nemato, kodėl turėtų gailėtis!

Bet neramu man vis, susiieškojau kirvį - eisiu giltinės tvatyti! Surūkiau pypkę, delnus pasispjaudžiau ir - išbidzenau į naktį. Mėnulis kasas debesyse murkdo, klevėja ne tik dieną aplinkui - o tos bezabrazijos - nė su auksu neprisiviliosi. Tik staiga kažkokia merga šast - ir stovi vidury kelio. Akys dega, veidas pienu išpraustas, krūtinė pyragais pūpso - jaučiu, ne kas... Kirviu kotą kirst gaila, nebeiškenčiu:
- Gal palydėti iki namų gražią panelę?
Tyli. O jauna, kvapni kaip saldainis.,, Raugerškis, vaikystėje pamėgtas“. Šypseną galima į dangų siųst.
- Tai į kur trauksim?
- Nežinau.
- Kaip?
- Kur tu vesies, ten ir eisiu.

Atsipeikėjau žolėj įdienojus. Du metrai iki savo kiemo. Kirvio nebėr. Giltinės nerasta. Merga dingus. Tik kad pakši kaip krušos liežuvėliai karštą vasarmetį - pamenu.
Pareinu namo - tvarkos nė kvapo. Žmona su vaikais kažkur išsibarsčiusi. Skyrybomis kvepia. Lašinius žiurkės pribaigusios - nesusiprotėjau nė katino patupdyti.

Atėjo ir uždėjo antrankius - nebereikia niekam medžio drožinėjimo meno, vapa kažką... O man seilės tįsta. Pats nežinau kodėl.
-Gėriau, negėriau, ne jūsų reikalas. Jokios pilietės Saulės Tamsiamintaitės  nepažįstu!

Tupiu patupdytas, be parašo ir asmenybės. Ir pirmąkart nesigailiu, kad giltinę išdrožiau. Tik vis pas mane neateina - tikriausiai sužinojo, jog kirviu užkapot norėjau. Kaipgi, gimęs drožėju, savo drožtuką pamiršti galėjau?