Malda gyvenimui

Lauko tyla, dangus su skriejančiais tamsiais debesimis, tamsios eglių viršūnės lyg vaiduokliai remiančios dangų, gaudančios debesis, debesys gaudantys žvaigždes, žvaigždės bėgančios, bėgančios.
                Mėnulio blausi šviesa nudažanti kraštą dangaus rausvuma, rausvuma dažanti debesį, trumpai, labai trumpai tik akimirkai debesų antklodės uždengia šviesą.
                Laužo liepsna, dūmai liepsna, liepsna dūmai, tyla-spengianti tyla, kažkas kalba, kalbos nėra, vasara pabėgo nusinešdama viską, o taip buvo gera, o taip....
              Laukimas kiekvieno iš mūsų, laukimas spengiantys ausyse, dūžtantis kūne, nežinomybės dvelksmas, kažkas kažką prarado, atrado, o kažkas tikisi rasti. Gyvenimas mūsų visų skirtingas, bet jis mūsų degantis laužo liepsnoje, kylantis dūmu, o kartais kibirkščiuojantis, bet jis mūsų ir kiekvieno, nors kartais graužiantys akis.
                Laukimas rudens, o gal ir nelaukimas, o gal apraudojimas gęstančių žvaigždžių, vasaros saulėlydžių ir mėnulio blyškaus šypsnio pro debesų širmą.
                  Taip viskas naivu ir taip miela širdžiai. Ilgėtis, einant per rudens klampynus užbertus mirusių lapų šnaresiu, tylių vasaros vakarų, ilgėtis praėjusio gyvenimo akimirkų, laukti, o gal nelaukti žiemos stiklinių šalčio akių stingdančių kūną, žiemos su sniego antklode užklojančia, užmigdančia, nuraminančia. Nežinomybė neaiški, neapčiuopiama tik juntama su salsvu degėsių kvapu, su lekiančių rožių žiedlapiais, su prieblanda ir vienišo paukščio riksmu sklendžiančiu juodų medžių viršūnėmis. Tamsa, juoda tamsa, tamsa kurioje nieko nėra tik juoduma, tamsa kurios nebijau, kurią prisijaukinau, o gal ji mane.
                    Pasilieka mumyse tik prisiminimai, laukimas ir nežinomybė neapčiuopiamos tamsos ir ledinės baltumos gelmėse....